Martyno Mažvydo katekizmas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Katekizmas – pirmoji lietuviška knyga. Išleista 1547 m. sausio 8 d. Autorius – Martynas Mažvydas.

Pirmosios lietuviškos knygos išliko du egzemplioriai. Vienas saugomas Vilniaus universitete, kitas – Torunės universitete Lenkijoje. Leidimo išlaidas apmokėjo kunigaikščio iždas. Katekizmo tiražas buvo 200–300 egzempliorių. Nemaža tiražo dalis liko nerealizuota: pirmoji lietuviška knyga patekdavo į aukcionus XVII a. pabaigoje ir XVIII a. Taip atsitiko dėl objektyvių priežasčių. Viena, nebuvo daug parapijų. vadinasi, didelio pareikalavimo, antra, netrukus įšėjo bažnyčios poreikius geriau atitinkantis B. Vilento išverstas į lietuvių kalbą M. Liuterio mažasis katekizmas – „Enchiridionas“.

Pirmoji lietuviška knyga vadinasi (pagal dabartinę rašybą ir tartį; ir toliau senieji lietuviški raštai cituojami dabartine literatūrine kalba) „Katekizmuso prasti[paprasti] žodžiai, mokslas ir skaitymo rašto giesmės, dėl krikščionystės bei dėl bernelių jaunų naujai suguldytos. Karaliaučiuj VIII dieną mėnesies sausio metų užgimimo Dievo MDXLVII“. Turi 79 puslapius. Vyrauja gotikinis (švabacho) sriftas, bet lotyniška dedikacija ir lotyniška prakalba atspausdintos lotynišku šriftu (antikva). Meniniu požiūriu pirmoji lietuviška knyga yra kukli. Spaustuvininkas Johanas Veinreichas buvo atvykęs is Gdansko. M. Mažvydo katekizmo antraštė papuošta Renesanso stiliaus vinjete, kuri įrėmina knygos pavadinimą.

Knyga parengta sumaniai, pasinaudojant kitų tautų autorių darbais, kad patenkintų ne tik Bažnyčios, bet ir pasauliečių kultūrinius poreikius. Iš tikrųjų knygelė yra gana universali. Be vokiečio G. Sauromano (Sauromannus), vokiečio J. Vilicho (Willich), lenko J. Maleckio (Malecki-Sandecki) katekizmų, daugiausia remtasi lenkų liuterono, dirbusio tuo metu Karaliaučiuje, J.Sekliucjano katekizmais ir giesmynu. Visi jie buvo ištikimi M. Liuterio mokslui

Pirmosios lietuviškos knygos autorius ir parengėjas nepažymėtas. Tačiau jau nuo XVI a. ši knyga laikoma M. Mažvydo darbu. Tai buvo jau nurodęs B. Vilentas. Abejones išblaškė lenkų kalbininkas J.Safarevičius (Safarewicz), kuris 1938 m. katekizmo lietuviškoje prakalboje išaiškino akrostichą, įamžinantį M. Mažvydo vardą. Skaitant prakalbos eilučių pirmąsias raides nuo trečios iki devynioliktos eilutės, išeina lotyniška forma MARTJNVS MASVJDJVS. M. Mažvydo plunksnai pirmojoje lietuviškoje knygoje priklauso apie pusę teksto. Nors tiesioginių įrodymų nėra, bet knygos sumanytojais galėtume spėti buvus M. Mažvydo pirmtakus, pirmiausia, žinoma, Karaliaučiaus universiteto profesorius A. Kulvietį ir S. Rapolionį. Jie negalėjo apie tai negalvoti, matydami jau leidžiamas pirmąsias liuteroniškas knygas lenkų ir prūsų kalbomis.

[taisyti] Katekizmo Turinys

Knyga prasideda M. Mažvydo lotyniškai eleginiu sueiliuotu dedikaciniu ketureiliu „Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei“. Matome, kad lietuviai Reformacijos veikėjai dirba ir Bažnyčiai ir Tėvynei. Reiškiamas patriotizmas, ištikimybė savo didiesiems kunigaikščiams:

Lietuva mano garsi, kunigaikščių laiminga Tėvyne,
Dievo įsakymus šiuos vykdyki siela skaisčia, [....].

Dedikacija rodo, kad knygelė skiriama ne tik Prūsijos Kunigaikštystėi, į kurią M. Mažvydas atvyko prieš metus, bet ir tikrajai savo tėvynei Lietuvai. Toliau eina lotyniška prakalba „malonės ir ramybės Lietuvos bažnyčių ganytojams ir tarnams“. Ano meto šaltinis nurodo, kad prakalbos autorius buvo Karaliaučiaus universiteto rektorius Frydrichas Stafilas (Stapilus, Stapellage), mokėjo lietuvių, lenkų, rusėnų kalbas, nes ilgai buvo gyvenęs Lietuvoje. Rašant prakalbą prisidejo ir M. Mažvydas. Pagrindinės mintys liuteroniškos. Aiškinama, kad biblija ir kita religinė literatūra turi būti prieinama visiems, o ne vien tik dvasininkų luomui. Tai pasiekiama leidžiant religines knygas tautinėmis kalbomis.

Kompoziciniu požiūriu prakalbą galima padalyti į tris dalis. Iš pradžių kalba pati knyga (personifikacija), nuo 63-ios eilutės (prakalba turi 112 eilučių) kalbėti ima jau pats M. Mažvydas. Čia „užrašyta“ ir tiesioginė valstiečio kalba. Lietuvis savo tautos pirmajame eilėraštyje pasirodo esąs labai konservatyvus - krikščionių tikėjimui jis abejingas, jam su burtininke daryti burtus ir valgyti aukojamą gaidį geriau, negu bažnyčioje klausyti „šaukimo žėkų“ (mokinių giedojimo). Pagaliau nuo 79-os eilutės autorius emocingai kreipiasi į ponus, kad verstų žmones į tikrą tikėjimą.