Lietuvos liaudies buities muziejus
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Lietuvos liaudies buities muziejus atidarytas 1974 m. Rumšiškėse. Tai didžiausias ir žymiausias tokio pobūdžio muziejus Lietuvoje (yra Lietuvos etnografinių krašto regionų architektūros, kultūros, buities eksponatų).
Muziejus mena XVIII–XX a. laikotarpį Lietuvos kaime ir miesteliuose. Čia yra svirnai, klėtys, tvartai, klojimai, daržinės, žardinės malkinės, malūnai, tvoros, šuliniai ir kiti liaudies architektūros bei senovinės žemdirbystės padargai. 6 km kelyje yra visų 4 Lietuvos etnografinių regionų sodybos, pavieniai pastatai, įvairios dirbtuvės, liaudies technikos paminklai. Muziejuje rengiamos tradicinės lietuvių šventės.
Muziejaus įkūrimo idėją puoselėjo menotyrininkai Vacys Milius ir Klemensas Čerbulėnas, etnografas Izidorius Butkevičius, architektai Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, Juozas Baršauskas. 1965 m. LTSR vyriausybė priėmė nutarimą dėl muziejaus steigimo. Tuomet čia gyveno 18 šeimų. 1966 m. parengtas detalusis planas.
1967 m. prasidėjo muziejaus statybos. Pirmieji eksponatai – Šiluvos malūnas, namas iš Plungės rajono, dviaukštis svirnas iš Dzūkijos. Muziejus atidarytas 1974 m. birželio 22 d., jame buvo 52 pastatai. Tačiau statybos vyko toliau: suformuotas aukštaičių rėžinis kaimo fragmentas, dzūkų bendrė, išplėsta žemaičių kaimo struktūrinė dalis. Suvalkijos sektoriuje pastatyta vargana miškų darbininko sodyba ir malūnininko sodyba.
Po nepriklausomybės atgavimo muziejaus finansavimas sumažėjo. Daugiausia pajamų gaunama per kalendorines šventes – Užgavėnes, Velykas, Atvelykį, Jurgines, Sekmines, Kalėdas. Muziejuje galima pajodinėti ar pavažnyčioti arklius, visą muziejaus ekspoziciją aplankyti važiuojant brička. Muziejuje įkurta Tautos tremties ir rezistencijos ekspozicija.
