Lietuvių kalbos kirčiavimas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Kirčiãvimas lietùvių kalbojè yra viena svarbiausių tarimo ypatybių, atliekančių aiškia skiriamąją (distinktyvinę) funkciją. Lietuvių kalbos kirtis yra toninis, kirčiuotą skiemenį išskiriantis ne tik balso intensyvumu, bet ir skiemens tono aukščio kaita.
Turinys |
[taisyti] Fonetinės kirčio savybės ir reikšmė
[taisyti] Kirčio vieta
Ieškodami skirtumų tarp tokių žodžių kaip li͏̀kime - liki͏̀me - likimè, nèši - neši͏̀ ir pan. susiduriame su supersegmentiniais elementais, kurie įspėja apie skirtingų žodžių tarimą. Visais atvejais vienas kuris skiemuo išsiskiria savo intensyvumu, ilgumu, balso stiprumu iš kitų. Tokia skiemens savybė vadinama kirčiu. Skirtumas remiasi nevienodu skiemens pagrindo, kuriuo lietuvių kalboje gali eiti bet koks balsis, dvibalsis ar mišrusis dvigarsis, ištarimu. Tarkime, jei įrašytume žodį „liki͏̀me“ ir dirbtinai specialiomis programomis sukeistume pirmus du balsius, gautume žodį „li͏̀kime“. Vadinasi, ieškant fonetinių kirčio požymių, turime kreipti dėmesį tik į skiemens pagrindo elementus, kurie kirčiuotame skiemenyje visada ilgesni, energingesni už atitinkamus nekirčiuotus garsus.
Kirtis lietuvių kalboje yra visiškai laisvas: priešingai negu tokiose kalbose kaip prancūzų, latvių, čekų, lotynų ar arabų, kur vyrauja pastovaus kirčiavimo modeliai (kirčiuotas pirmas, antras nuo galo ar paskutinis skiemuo), lietuvių kalboje gali būti kirčiuotas bet kuris skiemuo. Pavyzdžiai: mókytojas, atsiprãšymas, reklamà ir pan. Kaip minėta anksčiau, kirčio vieta žodyje atlieka skiriamąją funkciją, t.y. skirtinga kirčio vieta kartais gali būti vieninteliu skiriamuoju požymiu (pavyzdžiai viršuje).
[taisyti] Kirčio tonai (priegaidės)
Visi lietuvių kalbos kirčiuoti ilgi skiemenys tariami nevienodu intensyvumu: vieni gali būti tariami staigiau, intensyviau, ypač skiemens pradžioje (káltas, mérkti), kitų tarimas lygesnis, pabaigoje balsas gali būti energingesnis (kal̃tas, mer̃kti). Toks nevienodas skiemens (ar jo dalies) pabrėžimas vadinamas priegaide.
Priegaidės atlieka skiriamąją funkciją: jos padeda atskirti žodžius, kurie, niveliavus intonaciją, būtų tariami (ir, beje, rašomi) vienodai (plg. káltas : kal̃tas, mérkti : mer̃kti).
Lietuvių kalboje su priegaide tariami visi kirčiuoti ilgieji skiemenys (tokie, kurių pagrindą sudaro ilgas balsis, dvibalsis arba mišrusis dvigarsis). Priegaidė gali būti tvirtapradė arba tvirtagalė. Pačiu bendriausiu atveju tvirtapradė (plg. „tvirta pradžia“) pažymi tono pokyti iš stipraus į silpną tarimą (alternatyvūs pavadinimai krintančioji, stumtinė), tvirtagalė (plg. „tvirtas galas“) - atvirkščiai - pokytį iš silpno į stiprų arba daugmaž vienodą ilgo skiemens ištarimą (dar vadinama kylančiąja, tęstine). Pasak A. Girdenio, įrodyti šių terminų tikslumą visgi būtų sunku, kadangi tyrimais nustatyta, jog garsą paleidus atbulai priegaidės skiriamos vienodai, todėl, jo nuomone, terminai staiginė ir tęstinė būtų neutralesni. Visgi anksčiau minėti pavadinimai yra tradiciniai, minimi net ir mokyklinėse gramatikose.
Tvirtapradė priegaidė išsiskiria savo staigumu, balso kritimu. Žemaičių tarmėje, danų ar latvių kalbose pasitaiko jos variantas laužtinė priegaidė. Nuo įprastos ji skiriasi tuo, kad balsas, užuot laipsniškai blėsdamas, lūžta staigiai, skiemens gale palikdamas tik likučius.
Tvirtagalė priegaidė gali pasižymėti balso kilimu ir intensyvumo sutelkimu skiemens gale arba net daugmaž lygiu tarimu tiek pradžioje, tiek gale. Jos variantas - kai kuriose lietuvių tarmėse pasitaikanti vidurinė priegaidė, ištariama nuo pradžių iki galo maždaug lygia intonacija.
Ne kiekvieno skiemens priegaidė lietuvių kalboje skiriama vienodai. Dvigarsių ir dvibalsių, kurių pirmasis elementas yra garsas [a] arba [e], priegaidės yra daugiau kiekybinio pobūdžio, todėl šiuo atveju tvirtapradės ir tvirtagalės suplakimas praktiškai neįmanomas. Šių skiemenų prozodiją palydi vieno iš dviejų dvigarsių sandų ilgumas/trumpumas. Tarkime, tvirtapradė priegaidė žodyje káulas pasižymi dar ir elemento [a] ištęsimu. Jis neprilygsta ilgojo [a∙] kiekybei leksemoje vakaras [vã∙karas], todėl laikomas pusilgiu. Tvirtagalė priegaidė žodyje laumė [laũ̯.m̑e̤∙] savo ruožtu šiek tiek pailgina sandą [u̯], kuris taip pat žymimas pusilgiu.
Trumpieji a, e, pailgėję po kirčiu, tariami tvirtagališkai, pvz., sãvas kẽlias.
Gerokai sunkiau skirti priegaides dvigarsiuose, kurių pirmasis elementas - trumpas balsis [i] ar [u], o ypač didelių keblumų sukelia ilgųjų balsių ([a∙], [e∙], [e̤∙], [i∙], [o∙], [u∙]) bei sutaptinių dvibalsių ([ie], [uo]) priegaidės. Pastarieji garsai yra daugmaž vienalyčiai, į du atskirus elementus sunkiai skaidomi, todėl jų priegaidžių skyrimas faktiškai įmanomas tik esant tvirtinamajai intonacijai. Kad nenukentėtų mišriųjų dvigarsių su [i]/[u] priegaidės, siūloma kiek pailginti pirmąjį sandą esant tvirtapradei (plg. gi͏̀nti [g̑i͏́.n̑t̑i] šalį ir giñti [g̑in̑̃.t̑i] gyvulius), tačiau sunku kažką specialiai pailginti tokiuose žodžiuose kaip košė [kõ·š̑e̤∙] ir košė [kó·š̑e̤∙], kurių skirtingas ilgumas ne visada pasireiškia.
[taisyti] Kirčiuotės
Senojoje lietuvių kalboje vardažodžiai buvo kirčiuojami dvejopai: šaknyje arba galūnėje. Tvirtapradei galūnei atitraukus į save gretimo tvirtagalio ar trumpo skiemens kirtį (Sosiūro-Fortunatovo dėsnis), kiekviena iš tų grupių skilo dar į dvi; taip atsirado dabartinės keturios kirčiuotės.
Kirčio atsiradimą tvirtapradėje galūnėje (vėliau tvirtapradės galūnės sutrumpėjo; Leskyno dėsnis) šiais laikais gerai iliustruoja vadinamasis priešpaskutinio skiemens dėsnis: jei minėtasis skiemuo yra tvirtagalis arba trumpas, linksniai su trumposiomis galūnėmis kirčiuojami galūnėse, pvz., rankà, su vaikù, batè, ratùs. Jei priešpaskutinis skiemuo tvirtapradis, buvusio šakninio kirčiavimo žodžio dabartinė trumpa galūnė lieka nekirčiuota, pvz., Láima, spìnta, kója; nešoka kirtis į trumpą galūnę ir kituose linksniuose: su kálnu, kálnus. Tad dviskiemenių žodžių kirčiuotės pasidalijusios žodžius taip: 1 ir 3 kirčiuotei priklauso tvirtapradžiai žodžiai, 2 ir 4 - tvirtagaliai arba trumpašakniai žodžiai. Ši taisyklė tinka ir tiems daugiaskiemeniams žodžiams, kurių kirtis yra priešpaskutiniame skiemenyje (plg. pagálba 1, universitètas 2, Kaišiadórys 3, monumentalùs 4)
Kiek sudėtingesnė yra daugiaskiemenių žodžių trečioji kirčiuotė. Jei kirtis linksniuojant šokinėja iš galūnės į tolesnį nei antrą nuo galo skiemenį, atskirai nurodoma to skiemens priegaidė, nes toks skiemuo nebūtinai bus tvirtapradis. Susitarta žodynuose tvirtapradę kamieno priegaidę žymėti indeksu a, tvirtagalę priegaidę ar trumpą skiemenį - indeksu b, pvz., paskaità 3b (galininkas pãskaitą). Nuo ketvirto skiemens žymimimas ir jo numeris, plg. vėliavnešỹs 34a (galininkas vė́liavnešį).
Atsižvelgdami į vartoseną, žodynų sudarytojai kai kurių žodžių nurodo kelis kirčiavimo variantus, plg. jaunavedỹs 3b, 34a (pirmuoju atveju galininkas kirčiuotinas jaunãvedį, antruoju - jáunavedį).
[taisyti] Teorijos
- XX-ame amžiuje atsiradus įvairiems instrumentiniams fonetinių tyrimų metodams, buvo nustatyta, kad trumpieji lietuvių kalbos skiemenys irgi tariami su tam tikra balso moduliacija - pagrindiniu priegaidės požymiu. Remiantis įvairiomis garso dažnio ir stiprumo kreivėmis, buvo ilgą laiką manyta esant dar vienai - trumpinei priegaidei. Tačiau ši teorija nuginčyta dviem teiginiais:
- paskiri trumpieji balsiai - tiek kirčiuoti, tiek nekirčiuoti - tariami visuomet vienodai, todėl neatlieka skiriamosios funkcijos;
- balso moduliaciją trumpuosiuose skiemenyse skiria tik prietaisai - žmogui jie nesuvokiami, todėl ir negali būti kalbos sistemos dalis.
- XIX-ojo amžiaus pabaigoje A. Baranausko ir K. Jauniaus pastebėta balso moduliacija nekirčiuotuose skiemenyse: prieš kirčiuotą skiemenį tariama tvirtagalė, o po kirčiuoto - tvirtapradė - priegaidės. Ši teorija nėra daug nagrinėta, be to, jos aktualumas nėra pabrėžiamas dėl nekirčiuotų priegaidžių skiriamosios funkcijos nebuvimo (pvz., žodžiai vieversėlis [v̑iev̑eȓs̑ẽ̤∙l̑is] arba įlindęs [i∙l̑in̑̃.d̑e∙s] suprantami vienodai nepriklausomai nuo nekirčiuotų skiemenų tarimo).
[taisyti] Žymėjimas
Nei kirtis, nei priegaidės kasdieninėje rašomojoje kalboje nežymimi. Taip daroma tik specialiojoje literatūroje (žodynuose, vadovėliuose, kai kuriuose moksliniuose darbuose ir pan.) arba norint atskirti skirtingas žodžių formas, kurių neteisingas sukirčiavimas iškraipytų prasmę (plg. gražiõs kalbõs ir grãžios kal̃bos).
[taisyti] Žymėjimas rašte
Kaip minėta, kirčio išskyrimą sudaro ypatingas skiemens pagrindo ištarimas, todėl būtent šis ir yra žymimas (o ne visas skiemuo, kas taip pat įmanoma). Kirčiuojant tekstą, užrašoma taip pat ir priegaidė. Galimi trys ženklai, pasiskolinti iš graikų kalbos:
- gravis, arba kairinis kirčio ženklas ( ̀). Įprastame rašte jis atlieka du darbus:
- pažymi trumpą kirčiuotą balsį: sunki͏̀ pasagà, įkyrùsis lèktorius;
- dvigarsiuose, kurių pirmasis sandas [i], [u], [e̤] arba [ɔ] bei dvibalsiuose [ui], [e̤u], [ɔi], [ou] užrašoma tvirtapradė priegaidė: užgùitos ši͏̀ršės, jùngti hèrbus.
- akūtas, arba dešininis kirčio ženklas ( ́) turi tik vieną funkciją: pažymi tvirtapradę priegaidę visais kitais atvejais, kurių neapima kairinis ženklas: lygýbės žénklas, senóvės visúomenė;
- cirkumfleksas, arba riestinis kirčio ženklas ( ̃) rašomas tik esant tvirtagalei priegaidei: senẽlių namai͏̃, įpū̃sti šviẽžio kvãpo.
[taisyti] Žymėjimas transkripcijoje
Skiriasi tik vienu aspektu: minėtuose dvigarsiuose su [i], [u], [e̤] arba [ɔ] bei dvibalsiuose [ui], [e̤u], [ɔi], [ou] tvirtapradė priegaidė žymima dešiniu kirčio ženklu: [užgúito∙s š̑i͏́ȓš̑e̤∙s], [j̑úŋ̑g̑t̑i h̑é̤rbus].
[taisyti] Žymėjimas kompiuteryje
Norėdami užrašyti kirčiuotas raides kompiuteriu, iškart susiduriame su problema: unikodo technologija siūlo tik 33 kirčiavimui reikalingus paruoštus simbolius iš 68 reikalingų. Galimi du sprendimai:
- naudoti šriftus, kuriuose trūkstamos raidės įkeltos asmeninio naudojimo srityje (Palemonas, Aistika);
- naudoti šriftus, kurie palaiko sujungiamuosius diakritinius ženklus (kompozicines sekas). Kirčiuotos raidės tuomet užrašomos dviem ženklais: įprasta nekirčiuota (pvz., ą) derinama su specialiu kirčio ženklu ( ̀, ́, ̃), kuris, priešingai negu įprasti ženklai, „užlipa“ ant norimos raidės. Taip išgaunamas simbolis su kirčiu (ą́, ą̃). Tam tinka abu viršuje paminėti šriftai, taip pat Code2000, pasižymintis didžiausiu suderinamumu su visais kombinaciniais diakritikais.
Abu šie būdai turi savų teigiamų ir neigiamų savybių. Norint gražaus, tikslaus atvaizdavimo, geriau tinka pirmasis; jei svarbesnis suderinamumas, geresnis antras (mat daug kitų šriftų be jau viršuje išvardytų siūlo bent šiokį tokį kompozicinių sekų atvaizdavimą).
Kirčio ženklai lietuvių kalboje papildomi, kasdien nevartojami, todėl negali paveikti įprastos raidžių rašybos. Juos žymint turi būti išlaikomi visi įprastiniai diakritiniai ženklai (nosinės, brūkšniai), iš jų ir taškai ant i. Pagal unikodo nuostatas bet koks sujungiamasis diakritinis ženklas ant „i“ pašalina nuo jos tašką. Jį grąžinti galima įterpus „kombinacinį grafemų jungiklį“ (kodas U+034F) tarp raidės ir diakritiko, tačiau toks būdas nepasižymi dideliu suderinamumu.
[taisyti] Literatūra
- Girdenis, A. Teoriniai lietuvių fonologiniai pagrindai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003 m.
- Pakerys, A. Lietuvių bendrinės kalbos fonetika. Vilnius: Žara, 1995 m.
