Kulminacija (astronomija)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Kulminacija yra tariamasis dangaus sukimasis apie Žemės nekintamą ašį, tad pasaulio ašigalis lieka toje pačioje vietoje virš horizonto. Per parą žvaigždės apibrėžia apie pasaulio ašį apskritimus, lygiagrečius pusiaujui. Kiekvienas šviesulys per parą 2 kartus pereina du kartus pereina dangaus dienovidinį.

Šviesulių perėjimai per dangaus dienovidinė vadinami kulminacijomis. Aukštutinėje kulminacijoje šviesulys būna aukščiausiai virš horizonto, žemutinėje kulminacijoje - žemiausiai. Laiko tarpas tarp šių kulminacijų trunka pusę paros.

Virš horizonto matomos abi nenusileidžiančios šviesulių kulminacijos; užtekantys ir nusileidžiantys šviesuliai kulminuoja žemiau horizonto, po šiaurės tašku. Šviesulių, kurie yra toli į pietus nuo dangaus pusiaujo abi kulminacijos Lietuvoje netamos.

Saulės centro aukštutinės kulminacijos momentas vadinamas tikruoju vidurdieniu, o žemutinės kulminacijos momentas - tikruoju vidurnakčiu. Tikrojo vidurdienio metu vertikalaus strypo šešėlis krinta išilgai vidurdienio linijos.