Kaišiadorių vyskupija
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Kaišiadorių vyskupija – viena iš šešių Lietuvos vyskupijų. Sudaryta 1926 m.
Turinys |
[taisyti] Vyskupijos dekanatai
- Alytaus dekanatas;
- Elektrėnų dekanatas;
- Kaišiadorių dekanatas;
- Merkinės dekanatas;
- Molėtų dekanatas;
- Stakliškių dekanatas;
- Širvintų dekanatas.
[taisyti] Vyskupijos istorija
Po 1920 m. Lenkijos ginkluoto puolimo Lietuvos kontroliuojamoje Vilniaus vyskupijos teritorijoje liko tiktai Merkinės ir dalis Giedraičių bei Trakų dekanatų. 1922 m. naujai suskirsčius vyskupiją, šiapus administracinės linijos, Lietuvos pusėje, sudaryti šie dekanatai: Giedraičių, Merkinės, Molėtų, Stakliškių ir Žaslių.
1922 m. Vilniaus vyskupas Jurgis Matulaitis Lietuvos Respublikos kontroliuojamą Vilniaus vyskupijos dalį administruoti pavedė lenkų valdžios iš Vilniaus ištremtam kunigui Juozapui Kuktai. Jis įsikūrė Kaišiadoryse. Faktiškai iš šios Vilniaus vyskupijos dalies 1926 m. įsteigiama pati mažiausia Kaišiadorių vyskupija. Jai, be minėtų 5 dekanatų, priskirta Žemaičių vyskupijos Želvos parapija, Suginčių filija, taip pat dalis Lyduokių, Pabaisko, Rumšiškių ir Skarulių parapijų (iš viso 63 bažnyčios).
Pirmasis Kaišiadorių vyskupas Juozapas Kukta dieceziją suskirstė į 9 dekanatus: Alytaus, Giedraičių, Merkinės, Molėtų, Saldutiškio, Stakliškių, Širvintų, Žaslių ir Žiežmarių. 1939 m. prie Kaišiadorių vyskupijos prijungta Kauno vyskupijos Krikštėnų Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia. 1928 m. sudaryta kapitula (4 prelatai ir 4 kanauninkai). Statoma Kaišiadorių parapinė bažnyčia pertvarkyta į katedrą (įrengta 1932, konsekruota 1936 m.). 1933 m. buvo baigiami statyti vyskupų rūmai. 1940 m. vyskupijai priklausė 67 bažnyčios.
1941 m. raudonarmiečiai nužudė 5 Kaišiadorių vyskupijos kunigus. 1941 m. birželio 24 d. vokiečiai sušaudė Alytaus kleboną Kostą Paulavičių ir vikarą Vincą Mazurkevičių. Pokario metais 47 vyskupijos kunigai tapo politkaliniais, 8 iš jų nukankinti kalėjimuose ar lageriuose. 1946 m. gruodžio 8 d. suimtas vyskupas Teofilius Matulionis, dar 1923-1925 ir 1929 – 1933 m. sovietinių kalėjimų kankinys. 1956 m. paleistas, tačiau jam trukdyta ir drausta vykdyti vyskupo pareigas. Taip pat neleista eiti pareigų 1957 m. gruodžio 25 d. įšventintam Kaišiadorių vyskupui Vincentui Sladkevičiui. Jis buvo ištremtas į Nemunėlio Radviliškį. 1959 m. valdžios įsakymu vyskupijos kurija iškelta į Vievį, 1978 m. jai vėl leista įsikurti Kaišiadoryse. 1982 m. leista eiti pareigas vyskupui V. Sladkevičiui. 1992 m. pabaigoje buvo 66 parapijos, iš jų 18 bažnyčių aptarnavo kitų parapijų kunigai.
[taisyti] Vyskupijos vyskupai ir administratoriai
- Juozapas Kukta 1926 – 1942 m.;
- Administratorius dr. Juozapas Matulaitis-Labukas 1942 – 1943 m.;
- Teofilius Matulionis 1943-1946 m. (1947 – 1956 m. politkalinys);
- Administratorius Bernardas Sužiedėlis 1946 – 1949 m.;
- Administratorius dr. Juozapas Stankevičius (iš Kauno) 1949 – 1957 m.;
- Vincentas Sladkevičius įšventintas 1957 m. gruodžio 25 d.; pareigų vykdyti neleista;
- Teofilius Matulionis (iš Birštono ir Šeduvos) 1957 – 1959 m., mirė 1962 m. rugsėjo 30 d.;
- Administratorius Juozapas Meidus 1959 – 1962 m.;
- Administratorius Povilas Bakšys 1962 – 1974 m.;
- Administratorius Juozapas Andrikonis 1974 – 1982 m.;
- Vincentas Sladkevičius 1982 – 1989 m., (kardinolas nuo 1988 m. gegužės 29 d.);
- Juozapas Matulaitis nuo 1989 m.
[taisyti] Šaltinis
Misius K., Šinkūnas R. Lietuvos katalikų bažnyčios: Žinynas. – V.: Pradai, 1993.
