Huko dėsnis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Huko dėsnis – XVII a. fiziko Roberto Huko (angl. Robert Hooke) suformuluotas dėsnis apie kūno deformacijos ir ją sukeliančios jėgos santykį.

[taisyti] Formuluotė

Deformuoto kūno tamprumo jėga proporcinga kūno deformacijos laipsniui ir nukreipta priešingai deformuoto kūno dalelių poslinkiui kitų dalelių atžvilgiu.

• x – deformaciją apibūdinantis dydis (dažniausiai pailgėjimas);
• k – nuo medžiagos rūšies, kūno matmenų ir formos priklausančią kūno savybę apibūdinantis dydis – tamprumo (standumo) koeficientas, SI vienetų sistemoje matuojamas niutonais metrui (N/m).

Tarus, kad nedeformuoto kūno ilgis yra L, o jo skerspjūvio plotas yra S, Huko dėsnis gali būti suformuluotas ir kitaip:

Kur įtempis , santykinis pailgėjimas , o E yra Jungo modulis, susijęs su k tokiu sąryšiu:

[taisyti] Taikymo ribos

Huko dėsnis galioja tik tampriosioms deformacijoms, įtempiui neviršijant proporcingumo ribos.