Fraktalas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Menger kempinė. Pirmasis matematikų nagrinėtas trimatis fraktalas.

Fraktalas yra sudėtinis geometrinis darinys, kurio atskiri fragmentai yra panašūs arba identiški visumai arba kitiems fragmentams. Pagrindinė fraktalų bendra savybė yra panašumas į save, t.y. išdidinta maža geometrinės struktūros dalis atrodo identiška didesniai daliai. Fraktalo geometrinės charakteristikos yra nepakankamai nuoseklios, dėl to negali būti nusakomos įprasta Euklidinės geometrijos kalba. Prancūzų-Amerikiečių matematikas Benoît Mandelbrot 1975 m. pastarojo reiškinio apibūdinimui pritaikė Lotynų kalbos žodį fractus (liet. suskaldytas). Fraktalinių darinių savybių tyrimas matematikoje iškėlė naujus klausimus ir sukūrė taip vadinamą matavimų teoriją, susijusią su objektų matavimu.

[taisyti] Istorija

Mandelbroto aibė.

Fraktalų savybėmis pasižymintys objektai buvo pastebėti gamtoje ir nuo seno naudojami figūratyviniame vaizdavime. Tradicinė afrikietiškų dirbinių puošyba yra vienas būdingiausių pastarojo vaizdavimo pavyzdžių. 1525 m. Albrechto Diurerio publikuotas Tapytojo vadovas vaizdavo „penkiakampių dėliones“, suformuotas panašiu principu kaip Sierpinskio kilimas, tik Dürer piešiniuose buvo naudojami ne kvadratai, o penkiakampiai.

Fraktalų principai buvo suprasti ir apibūdinti matematikų tik XIX a. pabaigoje, XX a. pradžioje. 1872 m. Karl Weierstrass sukūrė funkciją, kurios grafikas šiais laikais būtų apibūdinamas kaip fraktalas. 1904 m. Helge von Koch, nepatenkintas Weierstrass labai abstrakčiu ir analitiniu apibūdinimu, pateikė panašios funkcijos geometrinę išraišką, kuri dabar vadinama Koch snaige. 1915 m. Wacław Sierpiński sukonstravo jo paties vardu pavadintą trikampį, o po metų kilimą. Panašios į save kreivės koncepcija buvo vystoma Paul Pierre Lévy jo 1938 m. publikuotame straipsnyje Plokštuminės ir erdvinės kreivės ir paviršiai susidedantys iš dalių atkartojančių visumą, aprašė naujai atrastą fraktalinę kreivę, pavadintą Lévy C kreive. Georg Cantor taip pat pateikė neįprastomis savybėmis pasižyminčių poaibių pavyzdžius, kurie šiais laikais priskiriami prie fraktalinių darinių. Iteracinių funkcijų sudėtingose plokštumose savybės, XIX a. pabaigoje, XX a. pradžioje, buvo tiriamos Henri Poincaré, Felix Klein, Pierre Fatou ir Gaston Julia. Tačiau tik modernios kompiuterinės grafikos pagalba tapo įmanoma vizualizuoti pastarųjų mokslininkų atrastas funkcijas ir atskleisti jų grafikos nepaprastą grožį.

1960 m. Benoît Mandelbrot, remdamasi ankstesniais Lewis Fry Richardson darbais, pradėjo tirti panašumą į save ir darbo rezultatus publikavo straipsnyje Koks Britanijos kranto ilgis? Statistinis panašumas į save ir frakcinis matmuo. 1975 m. Mandelbrot panaudojo žodį „fraktalas“ objekto, kurio Hausdorff-Besicovitch matmuo yra didesnis už jo topologinį matmenį, apibūdinimui. Savo matematines koncepcijas jis iliustravo stulbinančiomis, kompiuteriu generuotomis iliustracijomis.