Epiktetas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Epiktetas (Epictetus) — romėnų filosofas, vėlyvojo stoicizmo ir eklektikos atstovas, gyvenęs apie 50 — 138 m. po Kr.[1] Epiktetos graikų kalba reiškia "įsigytas".
[taisyti] Gyvenimas [2]
Gyvenimo pradžioje Epiktetas atkeliavo į Romą kaip vergas. Dar tebevergaudamas studijavo su stoikų mokytoju Musonius Rufus. Vėliau, maždaug 89-iais metais, atkeliavo į Nikopolį, Šiaurės Graikijos miestą, ir dirbo savo paties įkurtoje mokykloje. Šioje mokyloje mokėsi ir Epikteto garsus mokinys Flavijus Arianas (Flavius Arrian), kurio dėka Epikteto mintys išliko kaip rašytiniai kūriniai.
[taisyti] Kūriniai
Pats Epiktetas samoningai nieko nerašė. Jo mintis konspektavo ir į knygas surašė mokinys Flavijus Arianas. Rasti du Epikteto knygų rinkiniai: „Epikteto pašnekesiai“ ir „Draugiški Epikteto pokalbiai“. Iš pirmojo rinkinio išliko keturios iš aštuonių knygų, iš antrojo, kurį sudarė dvylika knygų — tik fragmentai. Be to, Flavijus sudarė ištraukų iš šių dviejų raštų rinkinį, kurį pavadino „Epikteto vadovėliu“. Lietuvių kalba taip pat yra išleistas rinkinys „Epikteto aforizmai“, kuriame taip pat yra ištraukų ir iš pagrindinių Epikteto raštų.
[taisyti] Šaltiniai
- ↑ Filosofijos istorijos chrestomatija, ANTIKA, Leidykla „Mintis“, 1977
- ↑ The Internet Encyclopedia of Phylosophy
 |
Šis straipsnis apie asmenybę yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydamas šį straipsnį. |
