Emigracija
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Emigracija – žmonių persikėlimas iš vienos šalies į kitą nuolatiniam gyvenimui. Emigrantas – išeivis, asmuo, savo noru persikėlęs gyventi į kitą šalį. Dažnos emigracijos priežastys – politinės ar ekonominės, tačiau taip pat emigruojama suradus antrą pusę kitoje šalyje ar sulaukus senesnio amžiaus persikraustoma į šiltesnius kraštus.
[taisyti] Emigracijos bangos
Svarbiausios emigracijos bangos buvo XIX-XX amžiais, kai daugybė vargingai gyvenančių europiečių šeimų persikėlė į Šiaurės ir Pietų Ameriką ar Australiją.
Jungtinių Tautų pranešime apie migraciją teigiama, kad beveik 200 mln. žmonių – 25 proc. daugiau negu 1990 metais – gyvena ne savo gimtojoje šalyje. Daugiausia migrantų išvyksta gyventi į turtingąsias pasaulio šalis; 20 proc. persikėlėlių apsistoja JAV.
[taisyti] Emigracija iš Lietuvos
Emigracijos bangos yra žinomos jau nuo XIX a. antros pusės. Ją lėmė tiek politinės, tiek ir socialinės – ekonominės priežastys.
XXI a. bene daugiausiai iš Lietuvos išvyko ekonominių migrantų į D. Britaniją (apie 200 000) bei Airiją (apie 100 000-200 000).
[taisyti] Nuorodos
Apie JTO tyrimo duomenis (straipsnis)