Ekspresionizmas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Eduardo Kosmako portretas (Egon Schiele)

Žvilgsnis į gatvelę (August Macke)

Ekspresionizmas (pranc. expressionisme – expression – išreiškimas, išraiškingumas, išraiška) – XX a. pirmųjų 3 dešimtmečių avangardistinė V. Europos dailės, literatūros, muzikos, architektūros ir teatro srovė, kuriai būdinga atviras, pabrėžtas autoriaus pasaulėjautos, emocijų, vizijų reiškimas, anarchistinės, pacifistinės ir antimiesčioniškos idėjos, apibendrinti, hiperbolizuoti, dažnai groteskiški vaizdai.

Ekspresionizmas (pranc. expressionisme – expression – išreiškimas, išraiškingumas, išraiška) – XX a. pirmųjų 3 dešimtmečių avangardistinė V. Europos dailės, literatūros, muzikos, architektūros ir teatro srovė, kuriai būdinga atviras, pabrėžtas autoriaus pasaulėjautos, emocijų, vizijų reiškimas, anarchistinės, pacifistinės ir antimiesčioniškos idėjos, apibendrinti, hiperbolizuoti, dažnai groteskiški vaizdai.

Vokiečių ekspresionizmas daug kuo artimas prancūzų fovizmui: bendros ištakos (Art Noveau manierizmas); van Gogh'o ir Gauguino kūrybos momentai

Tačiau šiaurės menas skiriasi nuo klasikinio ir Rytų meno. Tai lemia psichologinės priežastys. Šiaurės menui svetima klasikinė gamtos pasaulio, kaip ramios aplinkos žmonių veiklai samprata; pasaulį harmoningai atspindintis menas esąs nepakankamai išraiškingas. Šiaurės menui visuomet buvo būdingas polinkis į neramią abstrakciją, o mūsų atšiauriais laikais tas polinkis pasireiškia su dvigubu intensyvumu; štai kodėl aistringai laužant natūralias formas siekiama perteikti nerimą ir siaubą, kurį jaučia žmogus iš esmės priešiškos ir žiaurios gamtos akivaizdoje.

Nerasdamas nusiraminimo giedrame pasaulėvazidyje, jis mato vieną išeitį: nerimą ir vidinę sumaištį įkaitina iki kraštutinumo, kad galiausiai priblokštas išsivaduotų katarsyje. Šiaurietis negali realizuoti savęs aiškiai suvoktame pasaulyje, todėl natūralus veiklos poreikis vis auga ir galop išsilieja liguistos fantazijos žaismu. Tikrovė, kurios gotikinio pasaulio žmogus negalėjo pakeisti, vadovaudamasis gyvenimiška nuovoka, ištirpo nežabotame fantazijos šėlsme, virsdamas įkaitinto spektro deformuota realybe. Viskas pasidaro fantastiška ir fatališka. Po regimąja daiktų išore slypi jų karikatūra, už negyvų daiktų vaidenasi slėpiningas gyvenimas, o visa tikrovė virsta grotesku. Visiems žmonėms būdingas veiklos poreikis neradęs sau pasireiškimo objekto, galiausiai nukreipiamas į amžinybę. Šiaurietiška pasaulėjauta yra linkusi į individualybę ir fragmentiškumą. šie bruožai yra neatsiejami nuo ekspresionizmo. Asmenybė nėra socialiai reikšminga, priešingai, individas sąmoningai suvokia savo izoliaciją, vienišumą ir kraštutiniu atveju tokia pasaulėjauta gali peraugti į savęs neigimą ar net savigriovą (van Gogh, Munch). Tačiau paprastesnė išeitis būtų sąvanoriška dailinko izoliacija, motyvų ir įkvėpimo ieškojimas vdiniame pasaulyje. Būdinga, kad šiaurietiškų bruožų turintys dailininkai labai aiškiai suvokia savo misiją ir paprastai reiškiasi ne tik vaizduojamuosiuose menuose, bet ir literatūroje. Kitas šiaurės dvasingumo aspektas - impulsyvus atsitolinimas nuo savęs. pirminį instinktą, kuris kaip atsvarą pasaulėvaizdžio sumaisčiai ir neaiškumui pasirenka vienintelę išeitį - gryną abstrakciją ir iš savo vidinės būtinybės instinktyviai pagimdo geometrinę abstrakciją.

Herman Read "Trumpa moderniosios tapybos istorija"