Dominikas Tomas Bačkauskas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Dominikas Tomas Bačkauskas (gimė 1846 m. Šerniškių kaime (kitais duomenimis Kuprių kaime), dabartiniame Šakių raj., Marijampolės apskrityje (buvusi Sudargo parapija) - žurnalistas, visuomenės veikėjas.
Jono Šliūpo duomenimis, D.T. Bačkauskas pradėjo mokslus Sudargo parapijos mokykloje pas Jurgį Čėsną, vėliau mokėsi Šv. Franciško (brolio Augustino vienuolyne Smalėnuose (Smolėna), baigė penkias gimnazijos klases ir stojo į kamendulų vienuolyną Bielianuose prie Varšuvos, kadangi tėvai norėjo išleisti jį į kunigus. Pats D.T. Bačkauskas to nenorėjo ir po metų grįžo namo, o kad išvengtų ėmimo į kariuomenę, pradėjo mokytis vargonininkystės (tuo metu vargonininkai buvo atleidžiami nuo šios prievolės). Per 1863 m. sukilimą 10 mėnesių dirbo sukilėlių žandaru. Vėliau gavo vargonininko vietą Alvito parapijoje, kur pradirbo 17 metų, tačiau dėl kilusių nesusipratimų su vikaru, vyskupo patariamas persikėlė vargoninkauti į Griškabūdį. Prieš gaudamas iš brolio laivakortę į Ameriką, keletą mėnesių išdirbo vyresniuoju „obježčiku“ – mokesčių rinkėju ir tikrintoju.
Vargoninkaudamas, D.T. Bačkauskas iš lietuvių kalbos į lenkų išvertė „Graudžius Verksmus“, parašė kelias brošiūrėles, kurios buvo išspausdintos Tilžėje. Susidraugavo su Petru Arminu, kai šis baigęs mokslą Veiveriuose, atsidūrė Alvite ir gavo čia mokytojo vietą (spėjama, kad 1865 m.). Abu grodavo duetus: D.T. Bačkauskas – fortepijonu, o Arminas – smuiku, vėliau jie sukūrė ir keletą muzikos kūrinėlių smuikui. Žmonės juos mėgdavo ir kviesdavosi į vestuves.
1868 m. D.T. Bačkauskas vedė Teofilę Lukoševičiūtę, kuri augo ir mokėsi pas savo tėvą Vilkaviškyje. Kartu jie susilaukė keleto vaikų: Liudvikos (vėliau Savickienė, gyveno Mahanoy City su savo vyru ir vaikais), Prano (Franciškaus, vadovavo „Saulės“ spaustuvei), Reginos (ištekėjo už L. M. Kaziūno, dviejų vaistinių Shenandoah ir Mahanoy City‘je savininko). Šie vaikai gimė Lietuvoje. Vėliau, jau Amerikoje, gimė Valdas (Vladislovas) (dirbęs redaktoriaus padejėju „Saulėje“) ir jauniausias Viktoras (mokęsis vaistininkystės). Teigiama, kad 33 metų D.T. Bačkauskas su savo žmona ir tik sūnumi Pranu 1879 m. išvyko į JAV.
Atplaukęs į Ameriką, D.T. Bačkauskas apsistojo Shenandoah mieste, Pensilvanijos valstijoje. Ten atvykęs D.T. Bačkauskas kurį laiką buvo lenkų-lietuvių parapijos vargonininku ir rašydavo tos parapijos klebonui kun. A. Lenarkevičiui pamokslus. Taip pragyventi D.T. Bačkauskas ilgai negalėjo, todėl persikėlė uždarbiauti į Baltimorę. Ten dirbo šaltkalviu – tipišką pirmųjų atvykėlių amatininkų darbą, taip pat mokėsi siuvėjo amato, o vėliau pats įkūrė siuvyklą, kitaip lietuvių tarpe vadinama „kriaučių šapa“. Siuvėjo amatas buvo populiarus, nes Amerikoje buvo labai išplitusi prekyba drabužiais. 1898 m. tokių lietuviškų „šapų“ vien Brukline buvo apie 40. 1883 m. kviečiamas kun. Pito, D.T. Bačkauskas atvyko į Buffalo ir tapo mokytoju Šv. Stanislavo parapijoje, kur daugiau kaip dvejus metus mokė paskutinįjį kursą baigiančius lenkų vaikus. Atsiradus lenkų laikraščiui „Ojczyzna“ (vėliau „Polak w Ameryce“) dirbo redaktoriaus pavaduotoju.
1886 m. J. Paukščiui paskelbus, jog yra ieškomas redaktorius lietuviškam laikraščiui „Vienybė Lietuvninkų“, D.T. Bačkauskas tuojau atsiliepė ir jau tų pačių metų vasario 10 d. išėjo pirmasis D.T. Bačkausko redaguojamas „Vienybės Lietuvninkų“ (“Wienibe Lietuwninku, locnastis Juozupo Paukszczio ir Antano Pajaujo”) numeris. Čia jis dirbo ir kaip redaktorius, ir kaip sąskaitininkas, ir kaip korespondentas, nes tuo metu laikraštis nesisamdė jokių darbuotojų.
D.T. Bačkauskas šiose pareigose išbuvo virš dviejų metų iki 1888 balandžio 25 d. Galutinai susipykęs su laikraščio leidėjais, jis vėl nuvyko į Shenandoah vargonininkauti Šv. Kazimiero parapijoje.
Paragavus leidybinio darbo, D.T. Bačkausko širdį kuteno noras leisti savo laikraštį. Ta mintis labai patiko kun. A. Lenarkevičiui, nes tuo metu lietuviai buvo rimtai nusiteikę kurti savas parapijas Shenandoah ir Mahanoy City – o jis to nenorėjo, todėl padėjo D.T. Bačkauskui įsigyti spaustuvę, ir 1888 m. liepos 27 d. pasirodė pirmasis nedidelio
laikraščio „Saulė“ numeris.
