Britai (keltai)
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Britai (lot. Britto) - keltų gentys, kurios nuo VIII a. pr. m. e. iki V m.e.a. sudarė Britanijos gyventojų pagrindą. Iki romėnų užkariavimo gyveno gentinėje santvarkoje. Silpnai pasiduodami romanizacijai britai dažnai sukildavo prieš Romos valdžią. Anglosaksams užkariaujant Britaniją (V-VI a.) dalis britų buvo išnaikinta, dalis išstumta į Velsą, Škotiją ir Armoriko pusiasalį (dabartinė Bretanė). Užkariavimo pradžioje britų buvo apie 2 mln., o anglosaksų ne daugiau 200 tūkstančių.