Antibiotikas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Antibiotikai – medžiagos, naikinančios mikrobus arba slopinančios jų augimą ir dauginimąsi. Natūralūs antibiotikai – mikroorganizmų, augalų ar gyvūnų sintetinami junginiai, kurie paprastai slopina kurią nors ląstelių baltymų sintezės stadiją (pradedant RNR transkripcija ir baigiant paskutiniais baltymo sintezės momentais). Antibiotikai naudojami kaip vaistų infekcinėms ligoms gydyti veikliosios medžiagos. Sintetiniai antibiotikai – natūralių antibiotikų sintetiniai analogai.

Antibiotikai neveiksmingi prieš virusines, grybelines bei kitas ne bakterines infekcijas, o kiekvienos rūšies antibiotikas efektyviai kovoja tik su tam tikros rūšies bakterijomis. Paprastais atvejais antiobiotikai vartojami oraliniu būdų (tabletėmis), rimtesniais atvejais leidžiami intraveniniu būdu. Kai kuriais atvejais vartojami tepami antibiotikai (pvz., akių lašai).

[taisyti] Istorija

Iki atrandant antibiotikus, žmonės nuo infekcinių ligų gydyti nuodais (pavyzdžiui, arseno ir gyvsidabrio preparatais). Ankstyvuosiuose eksperimentuose stebėtos kai kurių bakterijų gaminamų produktų antibakterinės savybės. 1888 vokietis E. de Freudenreichas izoliavo antibakterinę medžiagą piocianazą, efektyviai veikiantį ligas sukeliančias bakterijas, bet medžiaga buvo žalinga ir neprognozuojama, dėl to negalėjo būti panaudota kovai su infekcijomis.

Pirmasis atrastas efektyvus antibiotikas – prancūzo medicinos studento Ernesto Dušesne (Ernest Duchesne) 1896 metais atrastas penicilinas. Išradėjui po kelių metų mirus, jo atradimas buvo ilgam pamirštas. 1928 metais Aleksandras Flemingas pastebėjo Penicillium bakterijų gaminamos medžiagos antibakterinį poveikį ir suprato šio poveikio svarbą medicinai. Antibakterinę medžiagą jis pavadino penicilinu ir aprašė 1929 metais medicininėje literatūroje.

1932-1935 buvo atrasta artima antibiotikams klasė sintetinių preparatų – sulfanilamidiniai bakteriostatikai. Vėliau iš įvairių bakterijų ir pelėsių buvo išskirta ir kitų bakterijas naikinančių medžiagų, pvz., 1943 – streptomicinas, 1945 – tetraciklinas. 1960 medicinoje pradėtas naudoti pirmas gamtinių analogų neturintis sintetinis antibiotikas – metronidazolis.

[taisyti] Vartojimo ypatumai

Kaip ir prie bet kurių kitų nepalankių salygų, prie antibiotikų ligų sukėlėjai gali prisitaikyti, įgydami dalinį ar net visišką atsparumą. Todėl svarbu nevartoti antibiotikų be reikalo ir, kartą pradėjus gerti, nenutraukti gydytojo nustatyto gydymo kurso (kitaip dalis sukėlėjų gali išlikti ir ateityje tapti tam antibiotikui atsparūs).