Aliuvis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Aliuvis arba upių sąnašos (lot. alluvio – sąnašos) – terminas, žymintis nuotrupinę medžiagą, suklotą pastovaus tekančio vandens srauto. Daugiausia upių slėniuose dengia ir formuoja salpą, terasas, užpildo vagą ir senvages. Nuogulų pobūdis priklauso nuo upės hidrodinaminio režimo, ardomų uolienų sudėties, reljefo. Kalnų upių aliuvis rupesnis (įvairių uolienų gargždas), blogai išrūšiuotas, nesluoksniuotas. Lygumų aliuvis smulkesnis (žvirgždas, smėlis, aleuritas, molis), geriau išrūšiuotas, jam būdingas įkypas sluoksniuotumas. Išskiriamos keturios facijos:

• vagos,
• salpos,
• senvagių,
• deltų.

Vagos aliuvis susidaro vingiuotos upės vagai graužiantis į šoną, jo apačioje susidaro bazinis horizontas (gargždo grindinys), aukščiau įkypai sluoksniuotos nuogulos sudaro sėklius, salas, nerijas. Salpos aliuvis formuojasi potvynių metu aukščiau nusėdant smėliui, aleuritui su bangavimo ir tekėjimo ruzgų tekstūromis. Senvagių aliuvis formuojasi senvagėse, savybėmis artimas ežerinėms nuosėdoms. Deltų aliuvis susidaro upių deltose.