Vilniaus senamiestis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Šiltadaržio g. senamiestyje

Vilnius 1576 m.

Vilniaus panorama XIX amžiuje

Vilniaus senamiestis – seniausioji Vilniaus miesto dalis, esanti kairiajame Neries krante į pietus nuo Pilies kalno. Priklauso Senamiesčio seniūnijai.

Tai vienas didžiausių Rytų Europos urbanistinių kompleksų, kuris pradėjo formuotis Viduramžiais. Plotas - 3,59 kv.km. Apima 74 kvartalus su 70-čia gatvių ir skersgatvių, 1487 pastatais, kurių bendras plotas - 1 497 000 kv.m. Senamiestyje yra daug katalikų, liuteronų ir stačiatikių bažnyčių, gyvenamųjų namų, kultūros ir architektūros paminklų, muziejų.

Senamiestis formavosi kelis šimtus metų ir čia įamžinta miesto istorija bei svarbiausios kultūrinės įtakos. Pastatai bei jų elementai priklauso įvairiems architektūros stiliams (gotika, Renesansas, barokas, klasicizmas, šiek tiek moderno), kurie darniai tarpusavyje susipynę ir papildo vienas kitą. Senamiestyje yra išlikę nemažai autentiškų XIV–XIX a. pastatų. XV–XVI a. sparčiai statyti gotikiniai plytų mūro pastatai: pranciškonų, dominikonų, bernardinų vienuolynų ansambliai, naujieji pirklių gildijų pastatai, Lietuvos gotikai būdingos architektūros stačiatikių cerkvės.

Senamiestyje yra Pilies kalva, kurios viršūnėje stovi Gedimino bokštas ir Aukštutinės pilies įtvirtinimų likučiai. Pilies kalvos papėdėje yra Katedros aikštė, kurioje stovi paminklas Gediminui, Vilniaus katedra. Nuo Katedros aikštės link Rotušės aikštės tęsiasi Pilies gatvė, kurios tęsiniai - Didžioji ir Aušros vartų gatvės - siekia buvusią miesto gynybinę sieną ties Aušros vartais. Rotušės aikštėje yra Vilniaus rotušė (pastatyta 1799 m. klasicizmo stiliumi, architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius). Rotušės aikštė susiformavo XIV a., plečiantis miestui. Ji dominavo miesto plane ir išryškino jo radialinę sandarą.

1941–1943 m. senamiestyje veikė Vilniaus getas.

1994 m. Vilniaus senamiestis įtrauktas į UNESCO pasaulio kultūros paveldo sąrašą.