Platonas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Platonas

Gimė	424 ar 423 m. pr. m. e.
Vieta	Atėnai
Mirė	348 ar 347 m. pr. m. e.
Vieta	Atėnai

Platonas (gr. Πλάτων; 422-347 pr. m. e.) – graikų filosofas, gyvenęs Atėnuose. Platonas yra pravardė (reiškia „platus, plačiapetis“), o tikrasis vardas - Aristoklas (gr. Αριστοκλής).

Platonas – objektyviojo idealizmo pradininkas. Sokrato mokinys, rėmęsis taip pat pitagorininkų Parmenido, Herakleito filosofija. Būdamas 40 metų Atėnuose įkūrė filosofijos mokyklą, vadinamąją Platono Akademiją. Parašė apie 30 filosofinių dialogų. Žymiausias jo mokinys – Aristotelis.

[taisyti] Platono filosofinės idėjos

Dialoguose derindamas nuomones, stengėsi atskleisti filosofijos sąvokas. Šį iš Sokrato perimtą metodą (Platonas vadino jį Dialektika) grindė tikrovės idealistine samprata, kurios branduolį sudaro vadinamoji idėjų teorija. Platonas, kaip ir Sokratas, manė, kad sąvokose slypi tikras, besąlygiškas žinojimas, kurio turiniui būdinga bendrumas, vientisumas, pastovumas. Kadangi šios žinojimo ypatybės nesutampa su juntamosios tikrovės (t.y., konkrečių, individualių, laikinų daiktų) turiniu, Platonas darė išvadą, kad tikroji būtis esanti ne toji tikrovė, o idėjų būtis. Ji egzistuojanti kaip objektyvus mintimi suvokiamų bendrybių atitikmuo ir, būdama savarankiška juntamosios tikrovės atžvilgiu, atliekanti konstruktyvaus daiktų modelio (principo) funkciją. Gėrio idėjai Platono filosofijoje tenka absoliutaus principo vaidmuo. Idėjų teorijoje iškelta būties nejuntamumo prielaida tapo metodologiniu klasikinio idealizmo principu. Juo remiantis, tikrovė traktuojama kaip susidedanti iš juntamojo pavidalo ir tikrosios prigimties.

Tikrovės sudvejinimo metodologija sąlygojo racionalistinį, aprioristinį Platono gnoseologijos pobūdį. Platonas skyrė jutiminiu pagrindu susidarančias atsitiktines nuomones apie daiktus ir tikrovės esmės (idėjų) pažinimą protu ir juos vieną nuo kito atribojo. Aiškindamas proto veiklą, rėmėsi gryno sielos dvasiškumo prielaida. Todėl pažintinę žmogaus proto galią siejo su sielos savybe suvokti idėjų pasaulį nepriklausomai nuo žmogaus, jam dar negimus. To patyrimo „prisiminimas“ diskursyvinio ir intuityvaus proto pastangomis ir vedąs į tikrąjį žinojimą. Žinojimas visada reikalaująs didelių pastangų ir esąs prieinamas tik filosofijai, naudojančiai dialektiką, iš dalies – matematikai.

Pažinimą Platonas laikė tik vienu sudėtingos žmogaus prigimties aspektų, siejo su neracionaliais sielos polinkiais (impulsyvumu, geidžiančiuoju) ir teikė etinę prasmę; protingasis pradas esąs lemiama visų sielos polinkių harmonijos, kartu ir gyvenimo pilnatvės sąlyga. Harmonija Platonui buvo gėris, teisingumo išraiška ne tik vidiniame, bet ir socialiniame gyvenime, kurio idealą jis vaizdavo valstybės utopijoje. Ideali valstybė turinti siekti teisingumo, vadovaudamasi visiems bendru tikslu ir pajungdama jam asmeninius interesus. Individas esąs tik visuomenės organizmo dalis, privalanti atlikti griežtai apibrėžtą funkciją. Platonas išskiria socialinius luomus: gamintojų, gynėjų ir valdovų-filosofų. Valdovai turėtų pasižymėti išmintimi, sargybiniai – narsa, gamintojai – produktyvumu (polinkiu darbui). Šie socialiniai sluoksniai atitinka sielos struktūrinę hierarchiją ir šia prasme yra objektyvaus pobūdžio.

[taisyti] Veikalai

Lachetas
Protagoras
Gorgijas
Sokrato apologija
Kritonas
Teaitetas
Valstybė
Politikas
Įstatymai

[taisyti] Šaltinis

Lietuviškoji tarybinė enciklopedija (1982)

[taisyti] Bibliografija

Apie Platoną

Jonas Balčius „Platono etika“. — Vilnius, Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas, 1996, ISBN 9986-523-30-3

Vertimai į lietuvių kalbą

„Dialogas „Kritonis““. — Kaunas, 1925
„Sokrato apologija. Kritonas“. — Kaunas, 1927
„Fedonas“. — Kaunas, 1930
„Symposion (Puota)“. — Kaunas, 1932
„Puota; Faidonas“ (vertė M. Račkauskas). — Klaipėda, Rytas, 1935
„Sokrato gynimasis teisme, ir Kritonas“ (iš graikų k. vertė, invadą „Sokratas ir jo evangelija“ parašė ir komentarus paruošė Vl. Šilkarskis). — Kaunas, Švietimo ministerijos Knygų leidimo komisija, 1935
„Sokrato gynimasis teisme; Kritonas: graikiškas ir lietuviškas tekstai“ (A. Smetonos vertimas). — Kaunas, Švietimo m-ja, 1936
„Dialogai“ (vertė M. Račkauskas). — Vilnius, Vaga, 1968
„Valstybė“ (vertė J. Dumčius). — Vilnius, Mintis, 1981 [2-asis pataisytas leidimas: Vilnius, Pradai, 2000, ISBN 9986-943-26-4]
„Sokrato apologija; Kritonas“ (vertė A. Smetona, paaiškinimus parašė V. Ališauskas). — Vilnius, Aidai, 1995, ISBN 9986-590-04-3
„Timajas; Kritijas“ (vertė, įvadą ir paaiškinimus parašė Naglis Kardelis). — Vilnius, Aidai, 1995
„Faidras“ (vertė ir paaiškinimus parengė Naglis Kardelis, baigiamąjį žodį parašė Vytautas Ališauskas). — Vilnius, Aidai, 1996, ISBN 9986-590-31-0
„Kratilas“ (graikišką tekstą parengė, vertė, įvadą ir paaiškinimus parašė Mantas Adomėnas). — Vilnius, Aidai, 1996, ISBN 9986-590-24-8
„Faidonas, arba Apie sielą“ (vertė, įvadą ir paaiškinimus parašė Tatjana Aleknienė). — Vilnius, Aidai, 1999, ISBN 9986-590-78-7
„Puota, arba Apie meilę“ (vertė Tatjana Aleknienė, paaiškinimus parašė, bibliografiją ir rodykles sudarė Vytautas Ališauskas). — Vilnius, Aidai, 2000, ISBN 9955-445-12-2
„Antrasis ir septintasis laiškai“ (vertimas, komentaras ir įvadas Kristupo Saboliaus). — Vilnius, Aidai, 2005, ISBN 9955-656-14-X