Markas Vipsanijus Agripa

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Markas Vipsanijus Agripa (Marcus Vipsanius Agrippa, 63 – 12 m. pr. m. e.) – romėnų karvedys ir politikas, artimas Augusto draugas ir bendražygis, laimėjęs jam daugumą garsių kautynių, įskaitant Akcijaus mūšį prieš Antonijų ir Kleopatrą.

Kartu su pačiu Oktavianu Augustu ir Gajumi Cilnijumi Mecenu jis buvo viena iš svarbiausių asmenybių, įkūrusių Romos Principato sistemą – imperatorių (princepsų) valdžią, pabaigusią Romos Respublikos ir pradėjusią Romos Imperijos epochą.

Agripos anūkas Gajus vėliau buvo žinomas kaip Romos imperatorius Kaligula, o proanūkis Liucijus Domicijus – Romos imperatorius Neronas.

Manoma, kad Agripa pastatė dabartinėje Prancūzijoje esantį ir į UNESCO paveldo sąrašą įtrauktą Pont du Gard akveduką.

Šį biografinį straipsnį reikėtų sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus. Jei galite, prašome sutvarkyti šį straipsnį. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą. Taip pat, jei norite, Tvarkos projekte galite parašyti, kad sutvarkėte šį straipsnį. Priežastys, dėl kurių straipsnis laikomas nesutvarkytu, aiškinamos straipsnyje Nesutvarkyti straipsniai.

Po sėkmingos kampanijos, 38 m.pr.m.e., išdaviko Menodoro dėka, Oktavianas atėmė iš Pompėjaus Sardiniją ir Korsiką, tačiau jūrų mūšio metu Oktavianas buvo sutriuškintas, o likusius laivus sunaikino audra. Romai vėl grėsė ekonominė blokada, todėl reikėjo skubiai sukurti naują laivyną, ir surasti jam tinkamą vadą. Juo tapo ištikimas Oktaviano vaikystės draugas Markas Agripa.

Agripa vadovavo armijai Galijoje ir iš ten buvo skubiai iškviestas į Romą. Markui atiteko apleistas, karui visiškai neparuoštas laivynas, tačiau jis su jam įprasta energija ėmėsi darbo. Apsaugant laivus nuo greitaeigių priešo laivų taranų smūgių, Agripos įsakymu romėnai savo laivų korpusus vaterlinijos lygyje sutvirtino papildoma apsaugine juosta. Iki tol veikę romėnų karo vadai būtų pasitenkinę greitu laivyno subūrimu Ostijoje ir staigia baudžiamąją ekspedicija, tačiau Agripa žvelgė daug toliau, - jis puikiai suprato, jog strategiškai laivynui gyvybiškai reikalinga gerai apsaugota, įrengta ir netoli karo teatro esanti atraminė bazė. Jis įsakė iškasti du kanalus iki Averino ežero taip sukurdamas visiškai naują laivyno bazę, kurią pavadino Julijumi.

Čia buvo sutelktas laivynas. Agripai patarus, Oktavianas išlaisvino 20 000 vergų ir jais papildė laivų ekipažus. Prasidėjo nematyto masto laivų gamyba, jie buvo statomi visoje pakrantėje. Puikiai suprasdamas, jog vienų laivų nepakanka, Agripa paraleliai pradėjo nuolatinį ir įtemptą ekipažų apmokymą. Antonijus 20000 pėstininkų iškeitė į 120, Tito Statilijaus Tauro vadovaujamų, laivų.

36 m.pr.m.e. pavasarį laivynas buvo pasirengęs karui. Pagal planą prie Mesinos armija turėjo būti permesta į Siciliją ir sutriuškinti Pompėjaus laivyną. Oktavianas drauge su Agripa išplaukė į jūrą ir nors juos užklupo baisi audra, tačiau jie neprarado nei vieno laivo. Nežiūrint to, jiems vis tik teko grįžti į Julijų remontui.

Audra taip pat rimtai apgadino ir 70 laivų Lepido laivyną, plaukusį iš Afrikos susijungimui su Oktaviano laivais, o Antonijaus 120 laivų laivynas buvo priverstas ieškoti išsigelbėjimo Graikijoje.

Baigęs remontuoti audros apgadintus laivus Agripa pasuko prie Liparo salų ir užėmęs piečiausiai esančią Termeso salą stebėjo Mile susitelkusius Antonijaus laivus. Šiam laivynui vadovavo Demoharas, o pats Pompėjus su eskadra prie Mesinos ketino sukliudyti išsilaipinimą Sicilijoje.

Po ilgo laukimo Agripa nutarė veikti ir jį atakavo su visomis pajėgomis, išskleista rikiuote. Atsakydamas, Demoharas jį pasitiko tokia pat kovos rikiuote. Kiekybiškai Agripa buvo pranašesnis, tačiau jo laivai buvo ne tokie manevringi, sunkūs, bet gerai apsaugoti nuo manevringesnių Pompėjaus laivų taranų smūgių. Pompėjaus vadai pasinaudojo savo pranašumu ir sugebėjo iš rikiuotės išvesti keletą Agripos laivų, tačiau smūgiai taranais nedavė lauktų rezultatų. Agripos laivų ekipažai sumaniai pasinaudojo svaidomosiomis mašinomis ir netrukus nuskandino priešo laivyno flagmaną. Demoharas persikėlė į kitą laivą ir buvo priverstas atsitraukti. Agripa prarado penkis laivus, o Demoharas trisdešimt ir taip Agripa laimėjo savo pirmąją pergalę jūroje.

Tuo metu Oktavianas išsilaipino Sicilijoje, o atgal į Regiumą grįžtančią jo eskadrą prie Taorminos sunaikino Sekstas Pompėjus. Šio mūšio metu Oktavianas buvo sunkiai sužeistas. Būsimam imperatoriui aiškiai nesisekė jūroje. Sausumos armijai grėsė rimtas pavojus, tačiau Agripa, įsitvirtinęs šiaurės Sicilijoje, skubiai į pagalbą pasiuntė tris legionus ir su šiomis jėgomis sudarė placdarmą Oktaviano armijai išsilaipinti. Pompėjus negalėjo pasipriešinti tokioms jėgoms ir nutarė karo veiksmus perkelti į jūrą ir 36 m.pr. m.e. rugsėjo 3 d. , į rytus nuo Milo, ties Naulocho kyšulio įvyko antrasis didelis brolžudiškas jūrų mūšis tarp romėnų laivynu.

Abiejuose laivynuose buvo po 300 laivų su artilerija, tačiau Agripos laivai buvo sunkesni, turėjo bokštus, daug svaidomųjų mašinų, harpagus, patobulintus korvusus, padegamuosius mišinius. Pompėjaus laivynui vadovavo Demohoras ir Apolofanas. Agripa, turėdamas didesnį 120000 žmonių skaičių, puikiai išnaudojo šių ginklų savybes. Laivynai artėjo išskleista rikiuote dviem linijomis. Suartėjus prasidėjo apšaudymas iš svaidomųjų mašinų, lankininkai paleido mišką strėlių, po to, priešai vienas kita bandė taranuoti, laužyti irklus ir stengėsi suartėti abordažui. Pompėjaus laivai plaukė taip arti vienas kito, jog negalėjo pasinaudoti savo pranašumu–greičiu ir manevringu- mu, o harpagai pasirodė labai naudingi kai įprastiniai abordažiniai kabliai dar negalėjo pasiekti priešo laivų, juo labiau jog lynams nupjauti (sensae).

Agripos įsakymu jo kairysis antrosios linijos sparnas, toli į jūrą išsikišęs už priešo linijos, atakavo priešą iš flango ir jį apsupo. Taip Pompėjus buvo atakuotas ir iš užnugario, veik apsuptas ir prispaustas prie kranto ir prasidėjo bendra suirutė. Mūšis pasibaigė visišku Pompėjaus sutriuškinimu ir iš mūšio lauko į Mesiną paskubomis pabėgo tik septyniolika laivų. 28 buvo nuskan- dinti, daugelis sudegė, užplaukė ant seklumų, buvo užgrobti, 17 laivų pabėgo iš mūšio lauko. Panika buvo tokia didelė, jog netgi turėdamas tinkamus mūšiui laivus, mažai nukentėjusį ekipažą Apolofanas pasidavė Agripai,- Demoharas nusižudė. Agripa neteko tik trijų taranuotų laivų.

Likusi be vado kariuomenė pasidavė Lepidui, tačiau Oktavianas papirko jo karvedžius, karius ir Lepidas veik vienas susidūrė su gausia Oktaviano 45 legionų kariuomene. Pažymėtina tai, kad Lepidas po to dar ketvirtį amžiaus dalyvavo politinėje veikloje ir netgi drauge su Oktavianu bei Antonijumi sprendė pasaulio likimą.

Po septynių metų kovos, triumviratas pagaliau atsikratė Seksto Pompėjaus. Tuo būdu Agripa per pusmetį užbaigė karą Oktaviano naudai. Laivyno pagalba Agripa sumušė, o vėliau ir visiškai sunaikino Seksto Pompėjaus laivyną, jo šalininkus Sicilijoje ir iš būsimo imperatoriaus kelio pašalino pavojingą priešininką už ką jis buvo apdovanotas pergalės laurų vainiku (corona navalis).

Reikia pastebėti, jog Pompėjaus laivyne buvo laivai, kuriuos sukūrė ir pastatė tikri jūrininkai,- jie buvo lengvi, greiti, manevringi, tuo tarpu Agripos laivai buvo grynai romėniški,- tvirti, sunkūs, aukšti ir masyvūs, nerangūs,-daugiau panašėjo į jūroje plaukiojančias tvirtoves negu laivus. Nežiūrint akivaizdžių jų trūkumų,- šia kryptimi ir toliau žengė romėnų laivų gamyba.

Agripos laivai buvo aprūpinti daugybe svaidomųjų mašinų ir įrengimų, bokštų kurių pagalba iš viršaus bei iš atstumo buvo apšaudomas priešininkas, taip pat Agripa, išnaudodamas šias artilerines naujoves, visados turėjo kiekybinį karių pranašumą.

Tuo tarpu Pompėjaus karvedžiai nesugebėjo išnaudoti jų laivų gerųjų savybių ir bereikalingai vėlėsi į abordažinius mūšius, kuriuose dėl kiekybinio pranašumo, Agripa iš anksto buvo pranašesnis. Jie galėjo priešą atakuoti frontu ir pasinaudojus greičiu jį apsupti, suardyti rikiuotę, išskaidyti laivus ir po vieną „vilkų rujos“ principu juos sunaikinti pranašesnėmis pajėgomis.

Šiame mūšyje Sekstas Pompėjus nedalyvavo ir jį stebėjo nuo kranto. Jam teko bėgti į Mesiną, o iš ten į Mažąją Aziją. 35 m.pr.m.e. Sekstas Pompėjus buvo pagautas Mileto mieste (dab. Turkijos teritorija) ir Marko Antonijaus vietininkas Markas Ticijus jį nužudė be jokio teismo, kas prieštaravo Romos respublikos įstatymams. Po kelerių metų, prasidėjus konfliktui tarp Antonijaus ir Oktaviano, pastarasis šią žmogžudystę panaudojo kaip vieną iš teisinių ginklų prieš Antonijų.

Nors Oktavianas, Antonijus ir Lepidas ir pasidalijo imperiją, tačiau jiems buvo ankštą Romoje. Dėl amoralaus Antonijaus elgesio, jo vedybų su faraone Kleopatra pasipiktinusi visuomenė linko prie Oktaviano. Sutriuškinęs Sekstą Pompėjų Oktavianas savo pusėn patraukė ir Lepido legionierius. 36 m.pr.m.e. jis paleido triumviratą ir ištrėmė garbėtrošką Lepidą. Oktavianui atiteko šiaurės Afrika (Kirenė). Mirus Fulvijai jis išleido savo seserį Oktaviją už Antonijaus, kuris, visiškai nepasisydamas visuomeninės opinijos, savo žmonos gyveno su paskutine Ptolomėjų dinastijos atstove Kleopatra. Jeigu Roma dar taikėsi kai taip darė Cezaris, tai Antonijui jinai to negalėjo dovanoti. Paskelbus Kleopatrą savo žmona 33 m.pr.m.e. Antonijaus ir Oktaviano santykiai tapo iki kraštutinumo įtempti.

Išvijęs Oktaviją ir Kleopatrą paskelbęs savo žmona, Antonijus pradėjo savo valdas dalinti neteisėtiems faraonės sūnums. Senatas pasmerkė tokį Antonijaus elgesį. Antonijus persikėlė į Aleksandriją. Galinga imperija iro akyse ir, Oktaviano raginamas, senatas paskelbė Antonijui karą.

Antonijus buvo gabus karvedys; jo rankose buvo patyrusi ir galinga, kovose užgrūdinta armija bei laivynas. Nežiūrint to ir nepaisydamas patarėjų įkalbinėjimų, Antonijus vis tik nutarė į lemiamą mūšį stoti jūroje. Gal būt, tai ir buvo lemiama jo klaida.

Savo kariuomenę jis sutelkė Efese į kur jis persikėlė su Kleopatra. Jo žinioje buvo 12000 pėstininkų, 10000 raitelių, 500 karo laivų. Neskaitant keleto triremų ir kvadrire-mų, likusieji buvo okteros ir dekateros (aštuoniukės ir dešimtukės).

Milžiniški laivai, tvirti su stipriais taranais, sutvirtinti medinėmis juostomis, aukštais - iki 3 m. bortais, kurie į galus dar aukštėjo ir apsunkino abordažą. Deniuose buvo sunkios svaidomosios mašinos ir bokštai. Tai buvo lėti, mažai manevringi laivai, kurių pagrindiniu ginklu tapo svaidomosios mašinos. Antonijus pasinaudojo Agripos laivų kovojusių prie Nauloho prototipais. Žinių, jog juose buvo harpagai, korvusai neišliko.

Kleopatrą atlydėjo 200 egiptiečių lengvų, greitaeigių laivų. Laivyną aptarnavo per 300 transportinių laivų. Bendras laivyno skaičius siekė 670 laivų. Pažymėtina tai, jog Antonijus, turėdamas žymiai pranašesnes pajėgas, vien puotaudamas su Kleopatra, visiškai nesiėmė jokių karinių veiksmų. Žiemai jis patraukė į Patrus bei Achėją. Laivynas ir kariuomenė buvo išsklaidyti Jonijos jūros pakraščiuose, o pagrindinės pajėgos stovėjo prie Akcijaus kyšulio. Iš armijos ir laivyno ėmė dezertyruoti kariai, daugybė irkluotojų, prasidėjo ligos ir dar iki prasidedant mūšiams Antonijaus laivynas buvo visiškai pakrikęs. Antonijus turėjo pakankamai lėšų išlaikyti armijai, tačiau kariai badavo, nes tiekimas buvo blogai organizuotas, nereguliarus. Paskubomis surinktas ekipažas negalėjo užpildyti mirusiųjų, pabėgusių vietos, be to, jie buvo neapmokyti, nepasiruošę tokiems veiksmams.

31 m.pr.m.e. pavasarį Oktaviano 80000 pėstininkų ir 12000 raitelių armija susirinko Brundizijuje ir Tarante ir jis buvo pasiruošęs aktyviems karo veiksmams.

Agripos vadovaujamame laivyne atsirado 260 visiškai kitokių, negu kare su Sekstu Pompėjumi, laivų. Tai buvo palyginti nedideli, žemais bortais laivai, daugumoje panašūs į liburnas-greitos ir manevringos triremos. Šis laivų tipas buvo pasisavintas iš Ilirijos piratų. „Vilkų rujos“ (kai keletas lengvų laivų vienu metu atakuoja nepaslankų drenoutą) taktika parodė savo pranašumą dar III a.pr.m.e. Padegamųjų mišinių, sviedinių panaudojimas lengviems laivams suteikė papildomą pranašumą.

Liburnos daugumoje turėjo tik vieną irklų eilę ir buvo apie 30 m. ilgio, 4-5 m. pločio. Ekipaže buvo 84 irkluotojai, 36 karininkai, jūreiviai ir kariai,- viso 120 žmonių. Šie laivai labiausiai tiko plėšikavimui jūroje, jūrų policijai. Palyginus su Antonijaus dideliais laivais, kurių ekipažas buvo blogai apmokytas, nauji laivai tapo grėsmingu ginklu. Pasirenkant tokius laivus ir pasireiškė Agripos genialumas.

Oktavianas galėjo būti lengvai nugalėtas, tačiau Antonijus, paniškai bijodamas Agripos, vengė jūrų kautynių ir parodė jam neįprastą neryžtingumą karo veiksmuose.

31 m.pr.m.e. pavasarį Agripa nedelsdamas pradėjo karinius veiksmus, o tuo tarpu Antonijaus armija vis dar buvo žiemos stovyklose. Atkirsdamas maisto, amunicijos tiekimą iš Egipto, Sirijos ir Mažosios Azijos, Agripa paralyžavo jūrų susisiekimo linijas. Po to, jo eskadros netikėtai atsirasdavo prie priešo pakrančių ir jas nusiaubusios staigiai atsitraukdavo. Po neilgos apgulties, jis užėmė Meseniją, Metoną, Korkirą bei prie jos sunaikino keletą sąjungininkų laivų.

Sužinojęs, jog Oktaviano armija persikėlė į Graikiją, Antonijus išsigandęs nuskubėjo į Akcijų, tačiau ir toliau jokių aktyvių veiksmų nesiėmė. Tuo tarpu Agripa pavedė Aruncijaus eskadrai stebėti įlankoje stovinčius An- tonijaus laivus, o pats tęsė aktyvius veiksmus jūroje,-užėmė Levkados salą ir iš ten ėmė grasinti Akarnarijai. Po to, prie Korinto įlankos sutriuškino Kvinto Nazidijaus eskadrą ir užėmė Korintą, Patrą. Antonijaus eskadros vadas Sosijus atakavo Aruncijaus eskadrą,tačiau tuo metu visiškai netikėtai pasirodęs Agripa jį staigiai atakavo ir sutriuškino. Mūšio metu žuvo ir Sosijus. Antonijus galėjo tikėtis pergalės sausumoje, tačiau jis nepaklausė savo patarėjų patarimų ir, paklusęs vien Kleopatros valiai, nutarė kautis jūroje.

Prie Graikijos krantų esančio Akcijaus iškyšulio 31 m.pr.m.e. įvyko lemiamas mūšis tarp Oktaviano Augusto admirolo Agripos vadovaujamo ir jungtinio Marko Antonijaus ir Egipto faraonės Kleopatros laivynų.

Įvairūs autoriai skirtingai pateikia Antoniaus ir Kleopatros laivyno skaičių nuo 220 iki 360 laivų, kurių tarpe buvo 170 keturių ir penkių, netgi aštuonių irklų eilių laivai, buvo ir enerų bei decimremų. Tai buvo galingi laivai su tvirtais taranais, pastorintais bortais, kurių aukštis centre siekė iki trijų metrų, kas apsunkino abordažą. Deniuose stovėjo sunkieji svaidomieji pabūklai ir bokštai. Jie buvo nemanevringi, lėti. Antonijus pasitikėjo jų taranų griaunamąja jėga bei padegamaisiais sviediniais. Jo laivuose buvo iki 100000 iš kurių apie 25 000 sudarė kariai. Į karo laivus jis susodino ekipažus iš kitų laivų, o likusius be įgulų sudegino. Taip pat pasielgė ir su egiptiečių laivais, kurių teliko tik 60. Tuo tarpu Agripos laivyno pagrindą sudarė 260 triremų, biremų, liburnų. Jų ekipaže buvo apie 80 000 žmonių: irkluotojai, karininkai, jūreiviai, kariai. Iš jų tarpo 34 000 sudarė legionieriai. Akcijaus iškyšulyje, prie įėjimo į užutekį, stovėjo 100000 Antonijaus karių, kurie lietėsi su 75000 Oktaviano sausumos armija.

Abu priešai savo laivynus padalijo į tris eskadras. Keturias dienas trukusi audra neleido pradėti mūšio. Penktą dieną Antonijus savo laivyną išrikiavo priešais įlanką. Išskleistos rikiuotės abu flangai veik rėmėsi į krantus. Tarpai tarp laivų buvo vos 15 m Dešiniajam flangui, kuriame buvo ir pats Antonijus, vadovavo Heliujus, centrui – Justijus, o kairia- jam – Celijus. Antonijus tikėjosi, jog Agripa nepajėgs pralaužti didelių laivų rikiuotės ir ramiai laukė priešo. Kleopatra su egiptiečių laivynu stovėjo už centro.

Agripa priešą puolė įprastine puslankio rikiuote,- centras buvo truputį atsilikęs, o abu flangai kiek priekyje jo. Agripa vadovavo centrui, Lucijus deši- niajam, o Aruncijus kairiajam flangams.

Negalėdamas apeiti priešo, Agripa nutarė jį išvilioti iš patogios pozicijos. Nuplaukęs per 8 kabeltovus ir ėmė visaip erzinti priešą. Jo gudrybė pavyko,- neišlaikęs Celijus su savo eskadra metėsi pirmyn. Prieš jį atsidūręs Lucijus nepriėmė iššūkio ir viliodamas pradėjo lėtai trauktis. Agripa savo laivus lėtai išskleidė dešinėn ir Celijus buvo priverstas į kairę išskleisti savo flangą. Antonijau kairysis flangas atitrūko nuo pagrindinių pajėgų,- rikiuotė buvo suardyta.

Lygiai taip pat neatsargiai, kairiajame flange, veikė ir Helijus priešais Arucijų. Jis taip pat atitrūko nuo centro ir Antonijaus laivyno sparnuose atsirado properšos. Tada Lucijus ir Aruncijus netikėtai puolė priešą ir pasinaudodami kiekybiniu bei greičio pranašumu apsupo jį iš flangų bei atakavo iš fronto, flangų ir užnugario. Tuo metu Agripa, su pagrindinėmis jėgomis, per susidariusias properšas puolė vienišą Antonijaus centrą supdamas jį iš flangų.

Plutarchas pasakoja“ „Pagaliau prasidėjo artimas mūšis, tačiau nei smūgių taranais, nei pralaužtų bortų nebuvo, nes sunkūs Antonijaus laivai negalėjo įsibėgėti, nuo ko ir priklauso tarano smūgio jėga, o Cezario (Oktaviano) laivai ne tik išvengdavo tiesioginių smūgių, bijodami nepramušamos variu apkaltos laivo nosies, bet nesiryžo smogti ir į bortus, nes taranai atsitrenkę į storas keturkampes bortų apsaugos sijas sulūždavo. Kova buvo panaši į mūšį sausumoje, arba kalbant tiksliau, mūšį prie tvirtovės sienų. Trys arba netgi keturi laivai iš karto puldavo priešo laivą, ir iš bokštų lėkė ietys, strėlės, padegamieji sviediniai, o iš Antonijaus laivų bokštų irgi šaudė katapultos“ („Antonijus“66).

Tada ir įvyko tai ko niekas nesitikėjo. 60 mūšyje iš vis nedalyvavusių egiptiečių laivų staiga pakėlė bures ir praplaukę pro kovojančius romėnus pasuko į Egiptą. Iki šiol spėliojama kodėl pačiame mūšio įkarštyje Kleopatra su 60 laivų pasuko į Aleksandriją, nors pergalė jau šypsojosi Antonijui. Pamatęs, jog Egipto laivyno flagmanas „Antoniada“ drauge su kitais laivais veržiasi per rikiuotę, Antonijus, likimo valiai palikęs laivyną, iš flagmano persėdo į greitesnį laivą ir nusivijo faraonę. Karvedžio pabėgimas sukėlė sumaištį, iš laivų paskubomis buvo mėtomi bokštai, svaidomosios mašinos ir dalis panikos apimtų laivų pabėgo, nors pagrindinės pajėgos ir toliau atkakliai kovėsi.

Agripa panaudojo „vilkų rujos“ taktiką ir jo keturi – penki laivai atakavo Antonijaus plaukiojančias tvirtoves, laužydami irklus išvesdavo juos iš rikiuotės, tačiau jiems sunkiai sekėsi,- patys nukentėjo nuo artilerijos. Iš Agripos laivų buvo paleistos degančios ietys ir strėlės, fakelai, indai su padegamaisiais mišiniais ir jų pagalba daugelis laivų ėmė liepsnoti.

Kankinamas jūros ligos Oktavianas visą mūšio laiką išbuvo kajutėje. Ir nors Antonijui pabėgus pergalė jau šypsojosi Agripai, tačiau įnirtingas, chaotiškas mūšis tęsėsi dar keturias valandas ir tik nedaugeliui Antonijaus laivų pavyko išsigelbėti. Po savaitės pasidavė ir be vado likusiAntonijaus armija.

Pagal padavimą, nevilties apimtas Antonijus keturias paras išsėdėjo laive. Atsigavęs jis ėmėsi pergrupuoti savo pajėgas, tačiau jau buvo per vėlu. Sausumos armijos likučiai kovojo dar septynias dienas,- viskas pasibaigė tada kai juos paliko Kanidijus Krasas. Tada 19 Antonijaus legionų pasidavė Oktavianui.

Pažymėdamas pergalę prie Akcijaus Oktavianas pastatė miestą kurį pavadino Nikopoliu – pergalės miestu. Antonijus ir Kleopatra atsitraukė į Aleksandriją, kur ištisus metus dar laukė neišvengiamo likimo. 30 m.pr.m.e. rugpjūčio 1 Aleksandrijoje pasirodė Oktaviano laivynas. Paskutiniai legionai ir laivai pasidavė imperatoriui. Antonijus ir Kleopatra nusižudė. Gajus Julijus Cezaris Oktavianas Augustas tapo Romos valdovu. Prasidėjo Romos imperijos epocha.

Agripa visaip vengė ir nesutiko, kad jam būtų surengtas ypatingas pagerbimas Romoje - triumfo eisena. Jis iš Oktaviano rankų priėmė tik pasižymėjimo ženklą–mėlynos spalvos vėliavą. Jis ir toliau išliko artimiausiu imperatoriaus Oktaviano, pasivadinusio Augustu Cezariu, žmogumi. Po karo Galijoje, Palestinoje ir Juodojoje jūroje jis grįžo į Kampanę, kur susirgęs 12 m.pr. m.e. mirė. 31 m.pr.m.e. rugsėjo 2 jūrų mūšio metu Antonijus buvo galutinai sutriuškintas ir Egiptas tapo eiline Romos provincija.

Agripa laimėjo tris didelius jūrų mūšius: prie Milo, Naulocho ir Akcijaus.

Romos Respublikos konsulas
Anksčiau valdė: Apijus Klaudijus Pulchras Gajus Norbanas Flakas	Markas Vipsanijus Agripa (37 m. pr. m. e.) kartu su Lucijumi Kaninu Galu	Vėliau valdė: Markas Kokėjus Nerva Lucijus Gelijus Publikola
Straipsnių serijos apie Senovės Romą dalis