Maksimilijonas Kolbė
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Maksimilijonas Kolbė (gimė 1894 m. spalio 1 d. – 1941 m. rugpjūčio 14 d.; tikrasis vardas Rajmund Kolbe) – tai lenkų kilmės pranciškonų vienuolis ir kunigas, kuris 1941 metais savanoriškai pasiaukojo ir mirė vietoj nepažįstamo kalinio Osvencimo (Aušvico) koncentracijos stovykloje. 1982 metais popiežiaus Jono Pauliaus II paskelbė jį šventuoju. Jis vadinamas žmonių, priklausomų nuo narkotikų, politinių kalinių, šeimų, žurnalistų, kalinių ir judėjimų už gyvybę užtarėju.
Turinys |
[taisyti] Biografija
Maksimilijonas Marija Kolbė gimė Lenkijoje, bažnytkaimyje Zdun'ska Wola (prie Lodzės), tekstilės dirbtuvėlės savininkų šeimoje. 1907 m. būdamas trylikos metų įstojo į konventualų (pranciškonų) seminariją; 1910 m. tapo vienuoliu. Nuo 1912 iki 1919 m. Grigaliaus universitete Romoje studijavo teologiją ir filosofiją. 1915 m. gavo filosofo diplomą, o 1919 m. - teologo. Jis domėjosi ir fizika, matematika, projektavo naujo tipo lėktuvus.
Mergelės Marijos garbei įkūrė broliją „Nekaltosios kareivija“. Brolijos įstatuose pabrėžiama, kad brolijos tikslas – „atversti nusidėjėlius, eretikus, atskalūnus (schizmatikus), žydus ir kt., o pirmiausia – masonus“.
1927 metais tėvas Kolbė plynėje, esančioje 40 km nuo Varšuvos, įkūrė bendruomenę Niepokalanovą.
1930 metais Japonijoje įkūrė miestą, panašų į Niepokalanovą – „Nekaltosios sodą“. 1939 m. Nekaltosios kareivijai priklausė 800 000 žmonių.
1939 m. už antifašistinę veiklą suimtas. Antrojo pasaulinio karo metu fašistai Niepokalanovą laikė pabėgėlių rinkimosi centru.
1941 m. vasario 1 d. jį suėmė antrą kartą ir išvežė į Osvencimo koncentracijos stovyklą. Tuomet Kolbė jau sirgo tuberkulioze, turėjo tik vieną plautį. Stovykloje jis vietoje savęs siūlydavo kitus vežti į karo lauko ligoninę, melsdavosi už stovyklos gyvuosius ir mirusius, padėdavo kaliniams dvasiškai ir psichologiškai.
1941 m. vienam iš kalinių pavyko pabėgti. Buvo parinkti dešimt žmonių, kurie turėjo mirti vietoje pabėgėlio. Vienas iš mirtininkų prašė pasigailėti, nes laisvėje turėjo didelę šeimą. M. Kolbė paprašė, kad jam būtų leista pakeisti pasmerktąjį. Kalėjimo viršininkui sutikus, Kolbė žuvo bado kameroje kartu su dešimt kitų kalinių.
[taisyti] Pažiūros
Tėvo Kolbės teologinės pažiūros radikalios, be jokių kompromisų. Vienas iš jo biografų rašo: „Jis atkakliai tikėjo, kalbėjo, rašė, kad yra vienintelė tiesa; taigi, ir vienintelis Dievas, vienintelis Išganytojas, vienintelė Bažnyčia. Vadinasi, žmonės, visi žmonės pašaukti tarnauti vieninteliam Dievui, vieninteliam Išganytojui, vienintelei Bažnyčiai“.
[taisyti] Vertinimai
Jonas Paulius II, pamokslas Osvencime:
„Šioje stovykloje, kuri buvo pastatyta tam, kad sugriautų tikėjimą - tikėjimą į Dievą ir, tikėjimą žmogumi, tam, kad iš pašaknų būtų sunaikinta ne tik meilė, bet ir žmogiškumas, šis žmogus meilės ir tikėjimo dėka pasiekė pergalę“.[1]