Mašininis kodas (programavimas)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Mašininis kodas – instrukcijų ir duomenų rinkinys kurį tiesiogiai vykdo mašina. Tai žemiausio lygio, o dėl to ir tai pati seniausia programavimo kalba. Tik vėliau sukurtos kitos programavimo kalbos, kurių tekstą galima automatiškai išversti į mašininį kodą (sukompiliuoti).

Kiek aukštesnio lygio programavimo kalba yra asemblerio kalba. Asemblerio kalbos skirtumas nuo mašininio kodo yra tas, kad operacijos iš pradžių užrašomos žmogui supratamesnėmis ir labiau įsimintinomis raidėmis raidėmis, o ne dvejetainiu kodu. Pavyzdžiui, Zilog Z80 procesoriui asemblerio komanda „DEC B“ (iš angl. mažinti B) tas pats kaip mašininiame kode 00000101. Gavus tokį signalą mašinos atmintis perjungiama į vienetu mažesnę vertę. Paprastoje jungiklių sistemoje tai gali atrodyti taip:

atidaryta-atidaryta-uždaryta (110)
atidaryta-uždaryta-atidaryta (101)

Seniau tam buvo naudojamos relės kuriose „atidaryta“ reiškė, kad magnetas pritraukia metalo gabalėlį. Dabar, moderniose sitemose, „atidaryta“ arba „uždaryta“ rodo puslaidininkinio tranzistorių bazės būseną. Duron 1Ghz procesoriuje yra apie 50 mililijonų tokių pagal mašininio kodo instrukcijas persijunginėjančių tranzistorių.