Lietuvos civilinis kodeksas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

2000 m. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas - Lietuvos civilinės teisės sąvadas, šiuolaikiškas Nepriklausomos Lietuvos privatinės teisės kodifikacijos aktas (greta Darbo kodekso). Jis žymi privatinės socialistinės teisės tradicijos galiojimo Lietuvoje pabaigą.

2000 m. Lietuvos civilinis kodeksas - vienas naujausių bei moderniausių civilinės teisės kodeksų pasaulyje.

CK priėmimas buvo antras pagal svarbą įvykis po Konstitucijos priėmimo (V. Mikelėnas, 2000 m. spalio 5 d., kodeksų priėmimo paminėjimas Teisingumo ministerijoje). Naujasis Civilinis sąvadas kiekybiškai ir kokybiškai pakeitė privatinę teisę. 2000 m. buvo užbaigtas daugiau kaip 5 metus trukęs Lietuvos materialinės teisės kodifikavimas, siekiant šiuolaikiškiai reglamentuoti civilinius teisinius santykius, priartinti juos prie Kontinentinės teisės valstybių praktikos.

Turinys 1 Taikymo sritis 2 Istorija 3 Struktūra 4 Bruožai 5 Nuorodos

[taisyti] Taikymo sritis

Lietuvos civilinis kodeksas reglamentuoja civilinius santykius: asmenų turtinius santykius ir su šiais santykiais susijusius asmeninius neturtinius santykius, taip pat šeimos santykius, kitokius asmeninius neturtinius santykius, darbo santykius, kiek jų nereglamentuoja specialūs įstatymai (DK). Be to Civiliniame kodekse nustato koliziniams santykiams taikytiną teisę (žr. kolizinė teisė).

Kodeksas buvo priimtas 2000 m. liepos 18 d., patvirtintas LRS Civilinio kodekso patvirtinimo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymu (Nr. VIII-1864). Įsigaliojo nuo 2001 m. liepos 1 d. (išskyrus kai kurias išimtis). Kodekso normos, kurioms buvo nustatyti kiti terminai, įsigaliojo vėliau. Pavyzdžiui, šeimos santykiams taikytina tarptautinė privatinė teisė, kolizinės normos (CK 1.34, 1.36, 1.44) ėmė galioti įsigaliojus atitinkamoms LR tarptautinėms sutartims, normos dėl priverstinės hipotekos - nuo 2001 m. spalio 1 d., teisė pakeisti lytį - nuo 2003 m. liepos 1 d. Normos dėl juridinių asmenų registro, vedybų sutarčių - priėmus atitinkamus įstatymus dėl testamentų, vedybų sutarčių registro, juridinių asmenų registro.

Kai kurių normų įsigaliojimas siejamas su konkrečių teisinių santykių (pvz., daikto valdymo, sutarties) atsiradimo terminais. Kai kuriais atvejais CK normos taikytinos ir tais atvejais, kai teisės ir pareigos atsirado arba prasidėjo, o sandoriai buvo sudaryti ir iki įsigaliojus LR CK, kitos - tik įsigaliojus kodeksui.

Lietuvos teisės aktai, reguliuojantys civilinius santykius, galioja tiek, kiek neprieštarauja Civiliniam kodeksui, išskyrus atvejus, kai kodeksas pirmenybę suteikia kitų įstatymų normoms.

[taisyti] Istorija

Po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje ir toliau galiojo LTSR 1964 m. Civilinis kodeksas. Rinkos ekonomikos įvedimas ir atitinkama privatinių santykių plėtra sąlygojo ir civilinių santykių kaitą. Laisvosios rinkos elementai, institutai tarybinėje teisėje buvo nereglamentuojami arba reguliuojami nepakankamai. Privatinių santykių srityje atsirado naujų civilinės ir komercinės teisės normų poreikis. Buvo būtina sukurti šiuolaikišką teisinę aplinką, pasikeitus ekonominio, socialinio (visuomenės) ir politinio gyvenimo sąlygoms. Siekiant narystė ES, buvo reikalinga peržiūrėti Lietuvos teisyną, užtikrinti ES teisės reikalavimų nuostatas, tačiau ir kartu išlaikyti Lietuvos teisės tęstinumą, teisinės sistemos stabilumą.

Paruošiamieji CK darbai buvo pradėti po Nepriklausomybės atkūrimo. Nuo 1995 m. projektą rengė speciali iš VU TF Civilinės teisės ir civilinio kodekso katedros mokslininkų sudaryta darbo grupė, paskirtas vadovas (Valentinas Mikelėnas). Rengiant kodeksą, pasitelkta lyginamoji teisėtyra, aiškintasi Vakarų civilinės teisės tradicijos, reglamentavimas, tendencijos bei perspektyvos civilinių santykių srityje.

Įsigaliojus Civiliniam kodeksui, teisinės galios neteko šie aktai (dalis normų buvo įtraukta į naująjį sąvadą):

1. ankstesnis (tarybinis) Civilinis kodeksas (de facto - LTSR 1964 m. CK)
2. (tarybinis) Santuokos ir šeimos kodeksas (de facto - LTSR 1969 m. SŠK)
3. Žemės nuomos įstatymas (1994 m.)
4. Vaiko globos įstatymas (1998 m.).

[taisyti] Struktūra

1. Pirmoji knyga. Bendrosios nuostatos
2. Antroji knyga. Asmenys
3. Trečioji knyga. Šeimos teisė
4. Ketvirtoji knyga. Daiktinė teisė
5. Penktoji knyga. Paveldėjimo teisė
6. Šeštoji knyga. Prievolių teisė.

[taisyti] Bruožai

Privatinės teisės kodifikavimo metu Lietuvoje buvo pasirinkta privatinės teisės monizmo teorija: civilinę ir komercinę teisę tik įtvirtina vienas teisės sąvadas (kodeksas), kadangi dualizmo praktika egzistuoja aukštai išsivysčiusiose itin intensyvios ūkinės veiklos valstybėse, turinčiose ilgametes komercinės teisės tradicijas. Lietuvoje kurti atskiras komercinės bei civilinės teisės sistemas privatinių santykių srityje po Nepriklausomybės atkūrimo nebuvo didelės būtinybės ar nuspėjamo galimo poreikio netolimoje ateityje.

Rengiant civilinės teisės sąvadą, atsižvelgta į užsienio civilinę teisę. Į kodeksą įtrauktos tarptautinės komercinės, tarptautinės privatinės teisės nuostatos (konvencijos). Kai kurie straipsniai egzistuoja analogiškai Prancūzijos, Nyderlandų, Vokietijos teisėje. Taigi LR CK iį dalies būdinga teisės recepcija.

[taisyti] Nuorodos

• Civilinio kodekso tekstas (aktuali redakcija: 2006 m. spalio 17 d.)