Privatinė teisė
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Privatinė teisė – (lot. ius privatum) - teisės sistemos dalis; visuma teisės normų, reguliuojančių privačių asmenų (teisės subjektų) statusą, tarpusavio santykius (civilinė apyvarta, darbas ir kt.).
Viešoji ir privatinė teisė buvo skiriama jau romėnų teisėje. Šiuolaikinėje teisės teorijoje teisės šakos atribojama pagal reguliavimo metodą, dalyką; germaniškosios teisės valstybėse paplitusi Modifikuotoji subjektų teorija (Modifizierte Subjektstheorie), be to yra žinoma Subordinacijos teorija (Subordinationstheorie).
[taisyti] Požymiai
Reguliavimo metodas - dispozityvinis, vyrauja dispozityvinės teisės normos. Teisinių santykių požymiai - lygybė (paritetas), galimybė plėtoti, nustatyti teisinius santykius patiems dalyviams. Imperatyvių normų, t.y. tokių, kurios santykių dalyviams yra adresuojamos įsakmia forma, yra visoje teisės sistemoje - tiek viešosios, tiek ir privatinės teisės šakose. Privatinėje teisėje jos nedominuoja, kadangi teisinių santykių šalims teisės normomis užtikrinama galimybė pačioms pasirinkti elgesio variantus, juos teisiškai įtvirtinti, susitarti dėl jų teisinio privalomumo, sankcijų ir kitų dalykų.
Privatinė (materialinė) teisė Kontinentinės teisės valstybėse yra susisteminta (kodifikuojama). Pagrindiniai teisynai - Civilinis kodeksas, Komercinis kodeksas, Darbo kodeksas, Šeimos kodeksas.
[taisyti] Šakos
Privatinės teisės pamatinė dalis - civilinė teisė. Darbo teisė įvairiose teisinėse sistemose priskiriama tiek privatinei, tiek ir viešajai, kai kur - abiejoms teisės šakoms.
- Civilinė teisė - asmenų teisė, daiktinė teisė, paveldėjimo teisė, prievolių teisė, sutarčių teisė
- Šeimos teisė: išskiriama savarankiškai arba kaip civilinės teisės pošakis
- Darbo teisė
- Tarptautinė privatinė teisė: priskiriama privatinei teisei tik iš dalies, pvz., tarptautinė komercinė teisė, kitos sutartinės normos
- Komercinė teisė (prekybos teisė).
