Kuršių kalba
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
| Kuršių kalba | |
|---|---|
| Kalbama: | - |
| Kalbančiųjų skaičius: | išnykusi |
| Vieta pagal kalbančiųjų skaičių: | - |
| Kilmė: | |
| Oficialus statusas | |
| Oficiali kalba: | - |
| Kalbos kodai | |
| ISO 639-1: | - |
| ISO 639-2: | - |
| ISO 639-3: | nenurodyta |
Kuršių kalba (kuršu valoda) – baltų kalba, kuria, kaip žinoma iš istorinių šaltinių, šnekėta vakarinėje Latvijos dalyje (Liepojos, Ventspilio, Talsų, Kuldygos ir kt. vietose) ir Žemaičių vakaruose (Klaipėdos, Skuodo, Kretingos, Telšių ir kt. vietose). XVI a. pietų kuršius Lietuvos pusėje nustota minėti, todėl manoma, kad apie tą laiką jie jau buvo sužemaitėję. Latvijos pusėje kuršiai, kurių „kalba panaši į latvių“ (vadinasi, dar ne latviai), minėti iki XVII a. pradžios, tačiau maždaug nuo 1630 m. rašoma, kad jie šneka latviškai.
Kuršiai rašto paminklų nepaliko, tad apie jų kalbą sprendžiama iš dabartinių ir kronikose užfiksuotų to krašto vietovardžių, taip pat iš šio arealo lietuvių ir latvių kalbos tarmių, kuriose kuršių kalbos pėdsakų yra užsilikę ne taip jau mažai.
Manoma, kad kuršių kalba buvo artimesnė vakarų baltams (prūsams ir jotvingiams), tik dėl intensyvių kontaktų su finais ir rytų baltais ji sparčiai modernėjo. Priebalsiai š, ž kuršių kalboje jau buvo virtę s, z, minkštieji k, g – atitinkamai c, dz. Dėl lyvių kalbos įtakos kuršių kalboje kirtis buvo atitrauktas į pradžią, buvo prasidėjęs nekirčiuotų galūnių nykimas. Tačiau kuršiai (kaip ir prūsai su jotvingiais) turėjo išlaikę dvigarsius an, en, in, un, senąjį baltų dvibalsį ei, tebetarė ir baltiškąjį ā (dabartinį žemaičių uo, lietuvių o), neturėjo t, d / č, dž kaitos (plg. jautis / jaučio).
Kuršių kilmės vietovardžiams būdingos priesagos -ng- (ją turėjo ir jotvingiai), pvz., Palanga, Kretinga, Būtingė, Alsunga, -al-, pvz., Žemalė, Kretingalė, Upalė. Spėjama, kad šiaurės žemaičiai iš kuršių perėmė senovinį ei tarimą: peins ‘pienas’, deina ‘diena’, platesnį trumpųjų i, u tarimą: mešks ‘miškas’, bova ‘buvo’, taip pat kirčio atitraukimą į žodžio pradžią. Latvių kuršiškoms patarmėms būdingas dvigarsių an, en, in, un tarimas, užsilikęs ir Kuršo vietovardžiuose (kitur latviai tuos garsus išvertę atitinkamai į uo, ie, ī, ū), plg. Dundaga, Gramzda, Kandava, Skrunda, Venta. Latvių kalboje yra kuronizmų su daugeliu atvejų išlaikyta kuršiška fonetika, pvz., dzintars ‘gintaras’, leitis ‘lietuvis’, menca ‘menkė’, rinda ‘eilė’, zaķis ‘zuikis’, venteris ‘toks žvejybos įrankis’, pīle ‘antis’, cīrulis ‘vyturys’ (pastaruosius tris žodžius turi pasiskolinę ir mūsų žemaičiai).
[taisyti] Nuorodos
|
|
|---|
|
Kuršių kalba • Galindų kalba • Latgalių kalba • Latvių kalba • Lietuvių kalba • Prūsų kalba • Žemaičių tarmė • Sėlių kalba • Žiemgalių kalba • Jotvingių kalba |
