Karaimai
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Karaimai – tiurkų ir žydų grupės tauta. Gyvena Ukrainoje (Kryme, Voluinės sr., Odesoje), Lietuvoje, Lenkijoje, Rusijoje. XX a. pabaigoje iš viso gyveno apie 3700 karaimų. 2001 metais atlikto visuotinio gyventojų surašymo duomenimis Lietuvoje gyveno 273 karaimai [1].
Turinys |
[taisyti] Kalba
Karaimų kalba yra tiurkų kipčiakų grupės kalba, artima Krymo totorių ir jau mirusioms polovcų (kumanų) ir chazarų kalboms, taip pat dabartinei balkarų kalbai. Pirmosios kalbos, padarius įtaką karaimų kalbos leksikai buvo arabų, persų, hebrajų kalbos. Vėliau dėl lenkų, rusų ir ukrainiečių kalbų įtakos Ukrainos, Lenkijos, Rusijos ir Lietuvos karaimų kalboje atsirado daug slaviškų žodžių.
Apie 100 karaimų kalba karaimų kalbos Trakų tarme.
[taisyti] Religija
Karaimai yra karaizmo (judaizmo atšakos, galutinai susiformavusios VIII a. dab. Irake) išpažinėjai. Jų kulto pastatas vadinamas kenesa.
[taisyti] Istorija
Karaimai etniškai susiję su totoriais, jie kilo iš senųjų tiurkų genčių (kipčiakų, chazarų), VIII-X a. Chazarų kaganate priėmusių karaizmą. Vėliau tauta pavadinta pagal religiją.
Iširus Chazarų valstybei, dalis karaimų migravo prie Juodosios jūros, apsigyveno Krymo kalnuotoje dalyje. XIII-XIV a. karaimų bendruomenės įkurtos Haličo-Voluinės kunigaikštystėje.
1897 metais Rusijos imperijoje gyveno apie 12 900 karaimų.
[taisyti] Karaimai Lietuvoje
Į Lietuvą iš Krymo karaimus atsivežė Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas Didysis 1392-1397 m. Manoma, kad Vytautas po žygio į Aukso ordos stepes atvežė apie 380 šeimų. Karaimai apgyvendinti tarp Trakų pilių, vėliau įsikūrė gyvenvietės Biržuose, Pasvalyje, Naujamiestyje, Upytėje.
Karaimams Vytautas, vėliau Kazimieras suteikė privilegijų, leido turėti savivaldą. Jiems skirta žemė Trakų šiaurinėje dalyje, kuri nebuvo jų nuosavybė – po šeimininko mirties atitekdavo kitai šeimai. Aleksandro ir Žygimanto Senojo privilegijos atleido karaimus nuo muito mokesčių visoje valstybėje, sargybos bei derliaus nuėmimo prievolių senųjų Trakų dvare. LDK karaimai sudarė kariškių ir civilių luomus.
1863 metais karaimų teisės sulygintos su vietinių gyventojų. Per Pirmąjį pasaulinį karą dauguma karaimų evakavosi į Krymą bei kitas Rusijos vietas, tačiau 1920 metais daugelis grįžo – į Lenkijos ir Lietuvos valstybių teritorijas. Grįžę karaimai rūpinosi tautine savimone, leido žurnalus, kūrė tautines organizacijas.
Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, Vilniaus ir Panevėžio kenesos buvo uždarytos, – taip Trakų kenesa kuriam laikui tapo vieninteliais Europoje veikiančiais šio tipo maldos namais. Sovietmečiu buvo nutraukta ir Lietuvos karaimų periodikos leidyba.
Po nepriklausomybės atkūrimo įkurta Lietuvos karaimų kultūros bendrija, tikintiesiems grąžinta Vilniaus kenesa. Dabar daugiausia karaimų gyvena Vilniaus ir Trakų rajonuose, taip pat apie Panevėžį.
[taisyti] Lietuvos karaimų kultūra
Geriausiai žinomas dalykas, kurį karaimai atnešė į Lietuvos kultūrą, yra patiekalas kibinas (kybyn) – pusmėnulio formos mielinės tešlos pyragėliai su aviena.
Tradiciniai drabužiai – moterų poilgis sijonas, balta palaidinė, kyrcha (aksominis nesagstomas švarkelis, siuvinėtas aukso siūlais), plokščios monetomis bei karoliukais siuvinėtos kepurės; vyrų – dryžuotas chalatas, juosiamas skarele ar dirželiu, aukšta nukirsto kūgio formos kepurė.
