Japonijos jūra
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Japonijos jūra (jap.: 日本海 Nippon-kai) – kraštinė Ramiojo vandenyno jūra, esanti tarp Eurazijos žemyno, Korėjos pusiasalio ir Sachalino, Hokkaido ir Honšiū salų. Japonijos jūra skalauja Japonijos, Korėjos, Rusijos krantus.
Turinys |
[taisyti] Pavadinimo problema
Visuotinai priimtas Japonijos jūros pavadinimas turi gana nacionalistinę prasmę, nes dažnai primena XX a pradžioje sukurtą Japonijos imperiją. Jūra buvo tos imperijos centre, mat Japonija tada valdė ir Korėją. Korėjiečiai atsisako vadinti šią jūrą Japonijos jūra, ir naudoja senąjį korėjietišką pavadinimą Rytų jūra (kor.: 東海 Donghe).
[taisyti] Ypatumai
Japonijos jūra – viena iš didžiausių ir giliausių pasaulio jūrų. Japonijos jūra apima 1,07 mln. kvm plotą, vandens tūris – 1630 tukst. km3, vidutinis gylis – 1535 metrų. Gyliausia vieta jūroje siekia 3699 metrų. Japonijos jūros pakrantės ruožas driekiasi 7600 km.
Šiaurinė jūros dalis žiema užšala.
[taisyti] Krantai, įlankos
Japonijos jūros krantų linija mažai „sukarpyta“ ir nesudaro įlankų gyliai įsirėžiančių į sausumą. Daugiausiai – aukšti ir status krantai. Kalnai tiesiog sminga į jūrą. Labiausiai išraižyti yra Japonų salų krantai.
Sąsiauriai, jungiantys Japonijos jūrą ir Ramųjį vandenyną ir su atitinkamomis jūromis- Ochotsko ir Rytų Kinijos, yra negilūs (lyginant su pačia jūra), dėl to Japonijos jūra yra labiau izoliuota.
Didžiausios įlankos – Petro Didžiojo, Rytų-Korėjos, Isikario (Hokaido sala), Tojama ir Vakasa (Honsiu sala).
[taisyti] Salos
Didelių salų Japonijos jūroje nėra. Visos salos (išskyrus Ulindo) yra netoli (Rebuno, Risiri,Okusiri, Sado, Okos ir kt.) krantų. Upių nuotėkis Japonijos jūroje – nereikšminis (viena iš didesnių upių – Tuminczian).
[taisyti] Reljefas
Japonijos jūros reljefą sudaro šelfas, žemininis nuolidis, gilios įdubos ir povandeniniai kalnagūbriai. Gyliavandenės įdaubos atsiskiria povandeniniais Jamato, Kita-Oki, Oki kalnagūbriais ir trim įdubomis – Centrine (maksimalus gylis 3699 m), Honsiu (3063 m) ir Cusimsko (2300 m).
Žemės pluta po giliavandenėmis įdaubomis – subvandenininė (8–12 km), susideda daugiausiai iš dviejų sluoksnių– nuosėdinio (1,5–2,5 km) ir „bazaltinio“. Po kalnagūbriais- pluta yra žemininės kilmės (18–22 km). Pagrindinės naudingos iškasenos (nafta, dujos, jūrinės aukso sąnašos ir kasiteritas) – šelfo prieigoje.
[taisyti] Uostai
Pagrindiniai uostai – Vladivostokas, Nachodka, Vanino, Aleksandrovsko-Sachalino, Cholmskas, Niigata, Curuga, Maidzuru, Vonsanas, Chinamas, Čiondžinas.
