Džomolungma
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
 |
Šiam straipsniui reikalingas dėmesys! Jei galite, paskaitykite aptarimus ir sutvarkykite jo turinį. |
Džomolungma, taip pat vadinama Everestu arba Samargatha – aukščiausias Žemės kalnas, virš jūros lygio iškylantis 8 848 m. Kalnas priklauso Himalajų kalnyno Mahanlangūro Himalo kalnagūbriui, skiriančiame Nepalą nuo autonominės Kinijos Tibeto srities. Nepalo pusėje šalia Džmolungmos įsikūręs Samargathos nacionalinis parkas, įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Džomolungmos viršukalnės koordinatės - 27° 59' ŠP, 86° 56' RI.
Kartu su Himalajų kalnynu Džomolungma įtraukta į pavojuje esančių unikalių gamtos objektų sąrašą.
Turinys |
[taisyti] Kalno vardai
Džomolungma tibetiečių kalboje reiškia „Visatos motina“ arba „Deivė pasaulio motina“. Kinai šį kalną vadina Žumulangma Feng (tibetietiško pavadinimo transkripcija) arba Šengmu Feng. Praėjusiojo amžiaus 7-ajame dešimtmetyje Nepalo valdžia davė kalnui oficialų nepalietišką vardą Samargatha.
Anglišką pavadinimas Everestas (Mount Everest) kalnui suteikė Karališkoji geografijos taryba 1865 m. Jis buvo pavadintas sero Džordžo Everesto, vieno iš pirmųjų kalno tyrinėtojų, garbei. Tiesa, pats seras Everestas savo pavardę tardavo „Ivrist“ - visiškai skirtingai, nei dabar skamba kalno vardas.
[taisyti] Everesto viršukalnės susidarymo priežastys
Pietiniame Tibeto pakraštyje tartum aukšta siena iškilę Himalajų kalnai. Išlenktas į pietus kalnagūbrių lankas tęsiasi 2400 km. Daugiau kaip 500 Himalajų viršūnių yra aukštesnės už aukščiausią Alpių viršukalnę Monblaną. Tarp jų yra aukščiausias ne tik Himalajų, bet ir viso Žemės rutulio kalnas – Džomolungma.
Svarbiausios priežastys iškėlusios Džomolungmos viršukalnę į rekordinį aukštį buvo šios. Visų pirma tai, kad Himalajai yra alpidų – neseniai vykusio ir gal tebevykstančio raukšlėjimosi bei aktyvaus kilimo zonoje. Tai jiems „leido” pakilti iki 4-6 kilometrų (tokį aukštį pasiekia Alpių, Kaukazo ir kitų alpiškų kalnų viršūnės). Didelę įtaką taip pat turėjo Indostano pusiasalio tektoninės plokštės dreifas iš pietų pusrutulio ir jos „stuktelėjimas” į Eurazijos „paširdžius”. Po to stuktelėjimo tebevyksta stiprus šios plokštės spaudimas Eurazijos plokštei, kuris ir padarė Himalajus Himalajais – 7-8 km aukščio milžinkalniais, iškėlė unikalią savo dydžiu bei aukščiu Tibeto plokštikalnę. Bet kodėl Džomolungma kyla vos ne į 9 km svaigybę? Matyt todėl, kad jos viršūnės nebesuspėja nugraužti egzogeniniai procesai. Vėlgi, nebespėja todėl, kad tokiame aukštyje labai mažai drėgmės (o jei ir yra, tai ji niekada nevirsta vandeniu) – pagrindinio denudacijos įrankio. Taigi, čia beveik nevyksta cheminė erozija. Fizinei erozijai vykti taip pat nepalanku, nes temperatūros svyravimai čia nėra labai dideli. Lieka stiprus vėjas ir ledynai. Jie matyt ir yra vienas svarbiausių egzogeninių veiksnių, žeminančių aukštąsias viršūnes. Tačiau vėlgi, nors vėjo greitis ir didelis, jis neša labai praretėjusį orą ir jo spaudimas nėra labai stiprus. Stiprūs vėjai nupučia sniegą nuo aukščiausių iškilimų į jų papėdes ir tik ten yra palankios sąlygos susidaryti ledynams. Taigi, jie graužia Džomolungmos šlaitus, sudarydami stačiašlaičius cirkus ir tarp jų stūksantį karlingą – viršūnę. Na o nuo tų sienų ir viršūnės, kartu su sniego griūtimis lekia ir akmenys. Bet, žinoma, tokiame aukštyje ir šaltyje čia viskas vyksta lėtai.
[taisyti] Ekspedicijos į aukščiausią pasaulio viršukalnę
Į Everestą paprastai kopiama du kartus per metus, pavasarį apie gegužę ir rudenį, spalio ir lapkričio mėnesį, ilgai buvo laikoma, kad žiemą įlipti į Everestą neįmanoma.
Į jį yra įkopę daugiau nei trys šimtai žmonių, iš jų – keliolika moterų.
Pirmąsias ekspedicijas rengė anglai. Jie mėgino lipti iš šiaurės pusės. Pasiekti viršūnės nesisekė, nors yra manančių, kad 1924 tai galbūt pavyko britams George'ui Mallory bei Andrew Irvine'ui, kurie birželio 8 dingo viršūnės rajone. Vėliau, užsieniečius pradėjus įsileisti Nepalui, buvo pradėti žvalgyti patogesni pietiniai maršrutai.
Pirmieji 1953 metais gegužės 29 dieną 11 valandą 30 minučių įkopė Edmundas Percivalis Hillary iš Naujosios Zelandijos ir šerpas Tensingas Norgay'us iš Nepalo. Hillary po to buvo suteiktas sero titulas. Tensingas buvo arti tikslo ir prieš metus kopdamas su šveicarų ekspedicija, tačiau jis ir šveicaras alpinistas Raymondas Lamberas buvo priversti pasukti atgal maždaug 8600 metrų aukštyje.
[taisyti] Lietuvių kopimai
Pirmasis lietuvis įkopęs į aukščiausio pasaulio viršukalnę (1993 m.) yra Vladas Vitkauskas. Jis Everesto viršūnę pasiekė antruoju bandymu. Pirmasis (iš Tibeto pusės) 1992 rudenį buvo nesėkmingas. Antrą sykį lietuvis kopė „klasikiniu“ maršrutu iš Nepalo per Khumbu ledyną ir Pietų balną.
Antrasis Everesto viršūnę pasiekęs (2003 m. gegužės 22 d.) lietuvis ir pirmasis, įkopęs iš Tibeto pusės – Saulius Vilius. Šią ekspediciją S. Vilius skyrė lietuvių keliautojo ir antropologo Antano Poškos 100-ųjų gimimo metinių sukakčiai ir penkiasdešimtmečiui, kai į Everesto viršūnę buvo įkopta pirmą kartą.
2007 m. gegužės 15 d. Everesto aukštumas įveikė Aldas Baltutis, o gegužės 21 d. - Darius Vaičiulis.
[taisyti] Šaltiniai
