Ukrainos istorija
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
 Vienas iš straipsnių apie Ukrainą |
| Istorija LDK |
| Politinė sistema |
| Geografija |
| Kita
Ekonomika |
Turinys |
[taisyti] Priešistorė ir ankstyvoji istorija iki Kijevo Rusios
Žmonių gyvenimo dabartinės Ukrainos teritorijoje pėdsakai atsekami nuo ankstyvos priešistorės. Antikos laikais dabartinėje Ukrainos teritorijoje gyveno iranėnų kilmės klajoklių gentys – skitai. Skitijos karalystė egzistavo tarp 700 ir 200 m. pr. m. e. Skitus III a.pr.m.e. pakeitė sarmatai.
VII a. chazarai įkūrė savo valstybę, kuri apėmė teritorijas nuo Kaspijos jūros iki Kaukazo bei dabartinę rytų Ukrainą ir Krymą.
[taisyti] Kijevo Rusia
IX a. dabartinės Ukrainos teritorijoje susiformavo pirmoji rytų slavų valstybė – Kijevo Rusia, kurios sostinė buvo Kijevas kaip ir dabartinės Ukrainos. Manoma, kad Kijevo Rusią įkūrė skandinavų gentys – variagai, gyvenę dabartinėje Švedijoje. 988 m. Kijevo kunigaikštis Vladimiras Didysis priėmė iš Bizantijos krikštą. Kijevo Rusia klestėjo X-XI a. Vėliau šią valstybę susilpnino tarpusavio kovos bei totorių invazija.
[taisyti] Kitų valstybių sudėtyje
XIII a. rytinė Ukrainos dalis pateko totorių priklausomybėn, o valstybingumo centras persikėlė į vakarus, kur susiformavo Haličo-Volynės kunigaikštystė. XIV a. rytinė Galicija atiteko Lenkijai, o likusi dalis Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, o po Liublino unijos 1569 m. visa Ukraina atiteko Lenkijai. 1596 m. popiežiaus pastangomis buvo sudaryta Bresto unija, po kurios atsirado Ukrainos unitų bažnyčia.
Religiniai ir socialiniai nesutarimai XVII a. privedė prie keleto kazokų sukilimų, kurių svarbiausiajam vadovavo Bohdanas Chmelnickis. Sukilimai baigėsi kairiakrantės Ukrainos prijungimu prie Rusijos pagal prieštaringai vertinamą Perejeslavlio sutartį. Per Žečpospolitos padalinimus Kijevas, Podolė ir Volynė atiteko Rusijai, kuri nepripažino ukrainiečių savitumo ir vykdė rusifikacijos politiką. Austrijai atitekusioje Galicijoje, priešingai, buvo leidžiama vystyti ukrainiečių kultūrą.
Besibaigiant Pirmajam pasauliniam karui 1917 spalio 17 d. Kijeve sukurta Centrinė Rada. 1917 birželio 28 d. paskelbta autonomija nuo Rusijos. 1917 liepos 16 d. Centrinė Rada paskelbė save aukščiausia vykdomąja valdžia. Trumpam Ukraina buvo nepriklausoma, tačiau po Lenkijos-bolševikų karo rytinė Galicija ir Volynė atiteko Lenkijai, Užkarpatė – Čekoslovakijai, Besarabija ir Bukovina – Rumunijai, o likusioji Ukrainos dalis pateko į bolševikų rankas. 1932-1933 metais per Stalino suorganizuotą badmetį mirė nuo 4 iki 10 milijonų ukrainiečių arba 19 proc. visų tuometinių Ukrainos gyventojų. Po to sekė Ukrainos inteligentijos „valymai“.
Antrojo pasaulinio karo pradžioje 1939 m. Tarybų Sąjunga užpuolė Lenkiją, ir Vakarų Ukrainą prijungė prie Ukrainos TSR. 1941 m. vokiečių ir jų sąjungininkų kariuomenė sutriuškino Raudonąją armiją. Kijevas buvo apsuptas ir dėl įnirtingo Raudonosios armijos bei gyventojų priešinimosi vokiečiams vėliau sovietų buvo paskelbtas „miestu didvyriu“. Į nelaisvę buvo paimta daugiau nei 660 000 sovietų karių. Iš pradžių vokiečiai gyventojų buvo sutikti kaip išvaduotojai dėl Stalino anksčiau vykdytų represijų prieš valstiečius. Vokiečiai įsteigė Ukrainos generalinį komisariatą ir civilinę valdžią. Tačiau vokiečiams pradėjus įgyvendinti genocidinį režimą, kai buvo žudomi ir tremiami žydai bei civiliai ukrainiečiai, deginami ištisi kaimai, nuotaikos pasikeitė. Antrojo pasaulinio karo metu per vokiečių okupaciją Ukrainoje žuvo apie 7 milijonus civilių, įskaitant apie pusę milijono žydų. Be to, iš maždaug 11 milijonų sovietų karių, žuvusių per karą su naciais, apie ketvirtadalį (2,7 mln.) sudarė ukrainiečiai.
Po Antrojo pasaulinio karo prie Ukrainos buvo prijungtos teritorijos vakaruose ir Ukraina apėmė praktiškai visas ukrainiečių gyvenamas teritorijas. 1954 m. Rusijos TSFR ukrainai perdavė Krymą, kuris neturėjo tiesioginės sienos su Rusija. Tai buvo N. Chruščiovo sprendimas, motyvuotas 300 metų Perejeslavlio sutarties paminėjimo proga, nes ši sutartis sovietų istorikų buvo laikoma dviejų broliškų tautų susivienijimu.
Sovietiniu laikotarpiu vykdyta ateistinė politika, sistemingai buvo uždarinėjamos bažnyčios. Pravoslavų bažnyčių skaičius pokaryje nuolat mažėjo:
- 1945 m. buvo 9564 bažnyčios;
- 1956 m. – 8540;
- 1962 m. – 6464;
- 1966 m. – 4540;
- 1977 m. – 4220;
- 1983 m. – 4116.[1]
Nepaisant to Ukrainoje išliko vienas didžiausių religingų piliečių nuošimtis visoje Sovietų Sąjungoje.
[taisyti] Nepriklausomybė
1991 m. po Tarybų Sąjungos žlugimo Ukraina tapo nepriklausoma ir buvo viena iš Nepriklausomų Valstybių Sandraugos įkūrėjų. 2004 m. po vadinamosios „oranžinės revoliucijos“ prezidentu tapo Viktoras Juščenka.
2007 m. kovo pabaigoje – balandžio pradžioje kilo dar viena krizė, kada prezidentas V. Juščenka nusprenė paleisti parlamentą – Aukščiausiąją Radą, remdamasisi institucijos priimtu straipsniu, leidžiančiu frakcijoms nepriklausantiems deputatams individualiai prisijungti prie koalicijos, kas prieštarauja Ukrainos konstitucijai. Sostinėje Kijeve kilo masinės demonstracijos tarp „geltonųjų“ (Juščenkos šalininkų) ir „mėlynųjų“ (Janukovičiaus šalininkų).
[taisyti] Nuorodos
[1] Centrinis valstybinis visuomeninių organizacijų archyvas (Ukraina, Kijevas), fondas 1/25; Centrinis valstybinis aukščiausiųjų valdžios organų ir vyriausybės archyvas, fondai 4648/1,5,7. (Ukraina, Kijevas), pagal 1998 m. Natalia Shlikhta prezentaciją.
