Tolerancija cheminėms medžiagoms

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Tolerancija cheminėms medžiagoms (medikamentams, narkotinėms medžiagoms) – reiškinys, kai ilgiau vartojant medžiagą, organizmo reakcija į tą medžiagą mažėja. Žmogui susiformuoja daug efektyvesnė „gynybinė“ sistema vartojamai medžiagai. Jo ta medžiaga nebeveikia taip stipriai kaip veikdavo ankščiau ar kaip tokia pati dozė veiktų kitus. Tolerancija paprastai išnyksta ilgesnį laiką nevartojant tos medžiagos. Kai kurioms medžiagoms tolerancija neišsivysto, kitoms (kaip heroinui) ji vystosi labai greitai.

Jei žmogui vystosi tolerancija ir jis patiria psichologinę priklausomybę ar fizinę priklausomybę, kurių negali ar nenori nugalėti tuo pat metu tai gali būti labai pavojingas derinys. Taip elgiantis, paprastai norint pasiekti tą patį rezultatą, pasirenkama vis didesnė dozė. Kitas pasirinkimas – nutraukti vartojimą mažiausiai mėnesiui ir palaukti kol tolerancija praeis.

Pats pavojingiausias dalykas, susijęs su tolerancija yra tai, kad tolerancija veikia ir mirtiną dozę. Žmogaus kuriam išsivysčiusi stipri tolerancija vidutinė vartojama dozė gali net viršyti eiliniam žmogui mirtiną dozę. Todėl kai įjunkęs į narkotines medžiagas žmogus be specialistų pagalbos mėgina nutraukti vartojimą, o po kelių savaičių nevartojimo galiausiai palūžta ir vėl suvartoja tiek kiek jam ankščiau buvo įprasta (neįvertinant sumažėjusios tolerancijos), tai gali baigtis mirtimi. Toks reiškinys labiausiai būdingas opiatams – morfinui, heroinui, aguonų ekstraktui, opijui.