Stasys Šalkauskis
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Stasys Šalkauskis (1886 m. gegužės 16 d. Ariogaloje – 1941 m. gruodžio 4 d. Šiauliuose) – lietuvių filosofas, pedagogas, paskutinis nepriklausomos Lietuvos Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) rektorius. Julijono Šalkauskio sūnus, Kazio Šalkauskio brolis.
[taisyti] Biografija
Baigė Šiaulių gimnaziją, 1911 m. – Maskvos universitetą, 1915-1920 m. studijavo Friburgo universitete, tapo filosofijos daktaru.
1922-1940 m. – Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos – filosofijos fakultete dėstė filosofiją, docentas, 1922 m. – profesorius, 1939-1940 m. – VDU rektorius.
Lietuvos katalikų mokslo akademijos (LKMA) steigimo (1922 m.) iniciatorius, nuo 1933 m. – jos akademikas, 1938-1940 m. – pirmininkas. 1927-1930 m. – ateitininkų vadovas.
1921-1922 m. redagavo žurnalą „Romuva“, 1932-1934 m. – žurnalą „Židinys“.
Filosofas sistematikas. Visos jo knygos, straipsniai, paskaitų kursai ir net proginės kalbos remiasi griežtu loginiu karkasu, kurį paryškina smulki dalių, skyrių ir poskyrių artikuliacija.
Palaidotas Šiaulių kapinėse.
[taisyti] Literatūra
- Studija „Bažnyčia ir kultūra” (1913 m.),
- „Kultūros filosofijos metmenys” (1926 m.),
- „Bendrosios mokslinio darbo metodikos pradai” (1926 ir 1933 m.),
- „Visuomeninis auklėjimas” (1932 m.),
- „Ateitininkų ideologija” (1933 m.),
- „Lietuvių tauta ir jos ugdymas” (1933 m.),
- „Bendroji filosofijos terminologija” (1938 m.),
- Raštai. Vilnius. Mintis. (1990 m.),
- Rinktiniai raštai. Vilnius. Vaivorykštės. (1992 m.).
