Sofija Tyzenhauzaitė de Šuazel-Gufjė
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Sofija Tyzenhauzaitė de Šuazel-Gufjė (1790 - 1878) - Lietuvos rašytoja.
Gimė prie Lydos, Žaludko dvare (dab. Baltarusijoje) Ignoto Tyzenhauzo ir Marijos Pšezdzeckytės šeimoje, augo Taujėnų dvare, Ukmergės apskrityje. 1818 m. ištekėjo už Platelių dvaro savininko grafo Oktavijaus de Šuazel-Gufjė. Užaugino vieną sūnų Aleksandrą, kurio krikšto tėvas buvo pats Rusijos caras Aleksandras I.
Mirė 1878 m. Nicoje (Prancūzija).
[taisyti] Kūryba
- „Lenkai Sant Domingo saloje“ (1818 m.)
- „Barbora Radvilaitė“(1820 m.)
- „Vladislovas Jogaila ir Jadvyga, arba Lietuvos prijungimas prie Lenkijos“ (1824 m.)
- „Politikos nykštukas“ (1827 m.)
- „Halina Oginskaitė, arba švedai Lenkijoje“ (1831 m.)
- „Grafų Komorovskių Gertrūda, grafienė Feliksa Polocka: istorijos įvykiai“ (1875 m.)
- „Litanijos“ (1878 m.)
- „Berryer: intymūs atsiminimai“ (1881 m.)
- „Senieji turtuoliai, kilnieji fermeriai“ (1886 m.)
- „Etiudai ir pasakojimai apie Alfredą Musset“ (1891 m.)
- „Atsiminimai apie Aleksandrą, Rusijos carą“ (memuarai, kitaip vadinosi - „Reminescencijas“, 1862 m.)
