Raupsuotųjų kolonija
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Raupsuotųjų kolonija, leprozoriumas (iš lot. leprosus - "raupsuotasis") - sergančiųjų raupsais karantino vieta. Raupsuotųjų kolonijos išpopuliarėjo viduramžiais, dažniausiai jas prižiūrėdavo vienuoliai. Krikščionių prižiūrimos kolonijos dar kartais vadinamos lazaretais, pagal biblinį veikėją Lozorių.
Raupsų buvo bijoma, nes jie subjaurodavo žmogų, buvo nepagydomi ir buvo manoma, kad jie labai užkrečiami. Kolonijos dažnai buvo įkuriamos salose ar kitose atokiose vietose. Išeinantys iš apgyvendintose vietose esančios kolonijos sergantieji dažnai privalėjo dėvėti barškučius, iš tolo perspėjančius aplinkinius, kad artinasi raupsuotasis. Dėl visuotinės raupsų baimės nukentėdavo ir niekuo dėti žmonės, sergantys odos ligomis, išoriškai panašiomis į raupsus.
XX a. kai kurios kolonijos taip pat buvo ir ligos tyrimų centrai. Sukūrus vaistus nuo raupų ir suvokus, kad tai nėra lengvai plintanti liga(~95% žmonių turi įgimtą imunitetą), kolonijos pradėjo nykti.
[taisyti] Klaipėdos leprozoriumas
1899 m. leprozoriumas buvo įsteigtas Klaipėdoje. Vokietijos valdžia šį vienintelį imperijoje raupsuotųjų priežiūros centrą įkūrė po raupsų protrūkio, 1897 m. prasidėjusio Egipte. Klaipėdos leprozoriumas buvo ne atstumtųjų getas, bet medicininę priežiūrą teikianti įstaiga, kurioje ligonius prižiūrėjo nebe vienuolės, o medicinos seserys, ligonius kas savaitę apžiūrėdavo gydytojas. Skrodimų medžiaga buvo siunčiama į Karaliaučiaus, Kauno medicinos universitetų laboratorijas. Čia buvo įsteigta 30 lovų, ligoniai siųsti ne tik iš Vokietijos, bet ir Lietuvos, Estijos, Latvijos, Brazilijos, Javos.
Leprozoriumas likviduotas 1944 m. rudenį.
