Petronėlė Orintaitė
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Petronėlė Orintaitė-Janutienė (1905 m. vasario 18 d. Liepalotuose, Šakių raj. – 1999 m. gruodžio 16 d. Los Andžele, JAV) – pedagogė, poetė, prozininkė, visuomenės veikėja.
[taisyti] Biografija
Lankė Keturnaujienos pradinę mokyklą. 1925 m. baigė Vilkaviškio gimnaziją. 1929 m. baigė Lietuvos universitetą. Mokytojavo Tauragėje, Mažeikiuose.
1932-1937 m. Šiaulių gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, vadovavo gimnazijos literatų būreliui, organizavo mieste švietėjiškus renginius. 1944 m. pasitraukė į Vakarus, 1949 m. persikėlė į JAV.
Palaidota Kudirkos Naumiesčio kapinėse. Keturnaujienos kaime 2005 m. pastatytas skulptoriaus Juliaus Narušio sukurtas paminklas rašytojai, pradinėje mokykloje – jai skirtas muziejus.
[taisyti] Kūryba
Pirmuosius ėilėraščius paskelbė 1926 m. Balės Vaivorytės slapyvardžiu kūrė knygeles vaikams. Išleido atsiminimus apie Salomėją Nėrį „Ką laumės lėmė“ (1965 m.). Nuo 1992 m. buvo Lietuvos rašytojų sąjungos narė.
Poezijos rinkiniai:
- Vingių vingiai, 1930 m.
- Dirvonų dukterims, 1939 m.
- Šulinys sodyboje, 1951 m.
- Legendų liepsnos, 1986 m.
Apsakymų rinkiniai:
- Paslėpta žaizda, 1934 m.
- Daubiškės inteligentai, 1937 m.
- Ką laumės lėmė Liepalotų medynuose, Biografija, 2006 m.
[taisyti] Literatūra
- J. Kundrotas Gyvenimas kaip legenda (2000 m.),
- V. Čeplinskas Pokalbiai (2000 m.),
- Petronėlė Orintaitė – rašytoja ir rašytojų mokytoja (sudaryt. B. Juškienė, A. Velioniškienė, 2005).
