Myriaus pilis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Myriaus pilis dabar

Myriaus pilies kompleksas (brus. Мíрскі зáмак) nuo 2000 metų yra UNESCO Pasaulio paveldo sąrašo objektas Baltarusijoje. Pilis stovi netoli Myriaus miesto, Kareličių rajone, Gardino srityje.

Gotikos stiliaus pilį XV a. pabaigoje pradėjo statyti vietos turtuolis, Lietuvos dvaro maršalka, Bresto seniūnas Jurgis Ivanovičius Iljiničius. 1568 m. pilį paveldėjo jo anūkas Bresto vaivada Jurgis Ščesnavičius Iljiničius, o po jo mirties turtus paveldėjo Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis. Radvilos pilį baigė statyti renesanso stiliumi. Šalia rytinės ir šiaurinės sienų buvo pastatyti trijų aukštų rūmai. Napoleono karų metu pilis buvo apleista ir smarkiai apgriuvusi. XIX a. pabaigoje pilis buvo atstatyta ir pritaikyta gyventi. Šalia pilies suformuotas parkas. Po Dominiko Radvilos mirties 1813 m. pilis atiteko jo dukrai Stefanijai ir jos vyrui Liudvikui fon Vitengšteinui (Liudvik zu Sayn-Wittgenstein-Berleburg), o vėliau jų dukrai Marijai, kuri ištekėjo už kunigaikščio Chlodvigo Hohenlojės-Šilingfiursto. Jų sūnus Mauricijus Hohenlojė-Šilingfiurstas 1895 m. pilį pardavė Mikalojui Sviatopolkui Mirskiui. Šeima pilį valdė iki 1939 m. II pasaulinio karo metais pilyje naciai buvo įrengę getą vietos žydams.

[taisyti] Architektūra

Myriaus pilis. Napoleono Ordos piešinys, 1876 m.

Pilis keturkampė, kampuose - masyvūs bokštai, kurių aukštis apie 25 metrus. Penktas bokštas vakarinės sienos centre – vartų bokštas, kažkada ten buvo įmontuotas pakeliamas tiltas per platų griovį. Sienų storis vietomis siekia 3 metrus, aukštis iki 13 metrų. Gerai apgalvota dviejų eilių šaudymo angų sistema leido pilį ginti iš visų pusių. Vėliau šaudymo angos buvo užmūrytos arba perdarytos į langus, bokštus puošę mūrinės karūnos, pertvarkant pilį, buvo pakeistos į stogus.