Lietuvos saugomos teritorijos

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Lietuvos saugomos teritorijos skirtos gamtai ir kultūros paveldo kompleksams, ekologinei pusiausvyrai ir biologinei įvairovei išsaugoti, gamtos ištekliams atkurti. Jose taip pat sudaromos sąlygos pažintiniam poilsiui, moksliniams tyrimams, gamtosauginiam ir etnokultūriniam švietimui.

Saugomos teritorijos užima apie 7500 km² ploto (apie 11,5 proc. visos šalies teritorijos):

• draustiniai 164 018 ha
• regioniniai parkai 413 522 ha
• nacionaliniai parkai 152 294 ha
• rezervatai 24 004 ha

[taisyti] Istorija

Viduramžiais kunigaikščių ir žemvaldžių medžioklės plotuose, kuriuos galima prilyginti medžioklės draustiniams, buvo draudžiama be reikalo lankytis, baidyti žvėris, trukdyti jiems maitintis. 1918 m. paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, ir vėliau, baigiantis XX a. 4-ajam dešimtmečiui, pradėta steigti gamtinius rezervatus. Iškart po Antrojo pasaulinio karo imta steigti medžioklės draustinius, rezervatus, ūkius, kurių tikslas buvo išsaugoti gamtos turtus, o ypač – medžiojamuosius žvėris ir paukščius. Daugelis šių teritorijų tapo būsimų draustinių, valstybinių parkų ir rezervatų užuomazga. 1960–1975 m. įsteigta beveik 100 draustinių. Tuo metu saugomos teritorijos užėmė 2% Lietuvos teritorijos. Po nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. įsteigti 4 nacionaliniai ir 30 regioninių parkų. Šiuo metu saugomos teritorijos užima 11,5 proc. Lietuvos teritorijos.

Saugomų teritorijų tinklo kūrimas:

• XX a. 4-ajame dešimtmetyje įsteigti Žuvinto, Kiauneliškio ir Kamšos gamtiniai rezervatai;
• 1974 m. įsteigtas pirmasis Lietuvoje Aukštaitijos nacionalinis parkas (anksčiau vadintas Lietuvos TSR nac. parku);
• 1975 m. įsteigtas Čepkelių, 1979 m. – Kamanų, 1991 m. – Viešvilės valstybiniai rezervatai;
• 1991 m. buvo įsteigti Dzūkijos, Kuršių nerijos ir Žemaitijos nacionaliniai bei Trakų istorinis nacionalinis parkas;
• 1992 m. įkurta 30 regioninių parkų.

[taisyti] Teisės aktai

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje medžioklę reglamentavo Lietuvos statutai (1529, 1566 ir 1588 m.), taip pat Valakų įstatymas (1557 m.) ir Karališkųjų girių tvarkymo taisyklės (1559 m. ir 1641 m.). 1959 m. priimtas pirmasis Lietuvoje Gamtos apsaugos įstatymas, kurio nuostatomis remiantis buvo steigiami draustiniai. 1986 m. patvirtinta Lietuvos kompleksinė gamtos apsaugos schema, kurioje buvo numatyta įsteigti Lietuvoje 5 nacionalinius parkus, taip pat regioninius parkus. 1993 m. priimtas Saugomų teritorijų įstatymas reguliuoja saugomų teritorijų apsaugą ir naudojimą.

Draustiniai steigiami siekiant išsaugoti gamtos ir kultūros paveldo kompleksus ar pavienius jų elementus, augalijos ir gyvūnijos rūšis. Ūkinė veikla, galinti turėti neigiamos įtakos saugomiems objektams, yra ribojama ar draudžiama. Lietuvoje įsteigta apie 300 valstybinių ir savivaldybių draustinių.

Draustiniuose saugomi įvairiausi objektai (priklausomai nuo draustinio):

• archeologiniai – archeologiniai kompleksai, mitologinės, sakralinės ir ritualinės vietovės;
• botaniniai – augalų, grybų rūšys ir bendrijos, biotopai;
• botaniniai-zoologiniai – augalų rūšys ir bendrijos bei gyvūnų rūšys;
• entomologiniai – retieji vabzdžiai ir jų gyvenamosios vietos;
• etnokultūriniai – senieji etnografiniai kaimai, tradicinis kultūrinis kraštovaizdis;
• geologiniai žemės – gelmių struktūros, atodangos, riedulynai ir karstinės įgriuvos;
• geomorfologiniai – reljefo formų įvairovė;
• herpetologiniai – baliniai vėžliai;
• hidrografiniai – upelių, upelių ir ežerų struktūra;
• ichtiologiniai – žuvys ir jų ištekliai;
• kartogafiniai – ypatingas geografines koordinates turinčios vietovės;
• kraštovaizdžio – ypatingą vertę turintys kraštovaizdžiai su juose esančiais objektais;
• kraštovaizdžio architektūros – architektūros ansambliai, dvarų parkai ir jų aplinka;
• memorialiniai – vietovių, susijusių su istoriniais įvykiais ir įžymiaisiais žmonėmis, kultūrinė ir gamtinė aplinka;
• ornitologiniai – paukščiai ir jų perimvietės;
• pedologiniai – dirvožemio struktūros;
• talasologiniai – jūriniai biotopai;
• telmologiniai – pelkės (lankytis galima tik nuo rugsėjo 9 d. iki balandžio 1 d.);
• teriologiniai – šikšnosparniai;
• urbanistiniai – istoriniai miestai, miesteliai ir kaimai, architektūros ansambliai, inžineriniai įrenginiai, dvarų parkai ir jų aplinka.

[taisyti] Parkai ir rezervatai

Valstybiniai rezervatai – griežčiausiai saugomos teritorijos, steigiamos moksliniu požiūriu vertingam gamtiniam arba kultūriniam Lietuvos kraštovaizdžiui saugoti ir tirti. Ūkinė veikla juose draudžiama. Lietuvoje yra šie rezervatai:

• Čepkelių gamtinis,
• Kamanų gamtinis,
• Kernavės kultūrinis,
• Viešvilės gamtinis,
• Vilniaus pilių kultūrinis,
• Žuvinto gamtinis.

Šie rezervatai užima mažiau nei 0,5 proc. Lietuvos teritorijos.

Nacionaliniai parkai – saugomos teritorijos, steigiamos nacionalinės svarbos gamtinio ir kultūrinio kraštovaizdžio kompleksams saugoti, tvarkyti ir jų naudojimui reguliuoti. Lietuvos nacionaliniams parkams tenka ne tik gamtos ir kultūros nacionalinių vertybių išsaugojimo, bet ir pažintinio poilsio organizavimo darbai. Žodžiui „nacionalinis“ Lietuvoje teikiama ne tik valstybinės svarbos, bet ir etninio savitumo prasmė – kiekvienoje etnografinėje srityje (išskyrus Suvalkiją) yra nacionalinis parkas: Aukštaitijos, Dzūkijos, Kuršių nerijos, Trakų istorinis ir Žemaitijos. Visi nacionaliniai parkai turi direkcijas, informacijos centrus, kai kurie – gamtos mokyklas ir lankytojų aptarnavimo padalinius.

Regioniniai parkai – saugomos teritorijos, steigiamos gamtiniu, kultūriniu ir rekreaciniu požiūriu regioninės svarbos kraštovaizdžio kompleksams ir ekosistemoms saugoti, jų rekreaciniam ir ūkiniam naudojimui reguliuoti. Regioniniai parkai užima daugiau nei pusę visų saugomų teritorijų ploto, visi jie turi direkcijas, kai kurie – informacijos centrus, gamtos mokyklas.

Kiekvieno parko teritorija suskirstyta į funkcines zonas – išsaugančiąją (rezervatai ir draustiniai), apsauginę, rekreacinę, ūkinę. Parkų rezervatams ir draustiniams taikomi tokie patys reikalavimai kaip ir kitiems valstybiniams rezervatams ir draustiniams. Parkų lankytojai turi laikytis jų nuostatų, taip pat ūkinės veiklos ir kitų apribojimų, kuriuos nurodo informaciniai ženklai. Papildomos informacijos apie leidimus ir apribojimus galima gauti parkų direkcijose ar informacijos centruose.

Nacionaliniai ir regioniniai parkai bei valstybiniai rezervatai pavaldūs Miškų ir saugomų teritorijų departamentui prie Aplinkos ministerijos, išskyrus Trakų istorinį nacionalinį parką (pavaldus Kultūros ministerija) ir Pavilnių bei Verkių regioninius parkus, priklausančius Vilniaus miesto savivaldybei.

Saugomi kraštovaizdžio objektai – atskiri arba sudarantys grupes gamtos objektai ir nekilnojamosios kultūros vertybės, saugomi dėl jų mokslinės, kultūrinės, pažintinės ir kitokios vertės. Šalyje yra 386 saugomi gamtos objektai (medžiai, šaltiniai, akmenys, reljefo formos ir kt.) bei 3719 saugomų kultūros objektų (dvarai, bažnyčios, pilkapiai ir kt.).

Gamtos ir kultūros paminklai – vertingiausi saugomi kraštovaizdžio objektai, Vyriausybės nutarimu skelbiami paminklais. 2000 metais šalyje buvo 159 gamtos ir 965 kultūros paminklai.

p• a• r Lietuvos saugomos teritorijos
Nacionaliniai parkai	Aukštaitijos - Dzūkijos - Kuršių nerijos - Trakų istorinis - Žemaitijos
Regioniniai parkai	Anykščių - Asvejos - Aukštadvario - Biržų - Dieveniškių istorinis - Dubysos - Gražutės - Kauno marių - Krekenavos - Kurtuvėnų - Labanoro - Metelių - Nemuno deltos - Nemuno kilpų - Neries - Pagramančio - Pajūrio - Panemunių - Pavilnių - Rambyno - Salantų - Sartų - Sirvėtos - Tytuvėnų - Varnių - Veisiejų - Ventos - Verkių - Vištyčio - Žagarės
Valstybiniai rezervatai	Čepkelių - Kamanų - Kernavės - Viešvilės - Vilniaus pilių - Žuvinto