Leiboristų partija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Didžiosios Britanijos darbininkų partija, LP (Labour party, Leiboristų partija) – Didžiosios Britanijos didžiausia politinė partija.

Įkurta 1900 m. vasario 7 d. kaip profsąjungų politinė partija. Iniciatoriai buvo pirmasis socialistas, 1892 išrinktas į parlamentą Keiras Hardis, 1893 įkūręs Nepriklausomą darbo partiją, Fabijaus draugija ir Socialdemokratinė federacija, tapusios naujosios partijos kolektyviniais nariais. Iš pradžių vadinosi Darbininkų atstovavimo komitetas, nuo 1906 Darbininkų (leiboristų) partija.

[taisyti] Pirmosios kovos

Jau 1901 partija priskaičiavo per milijoną narių, nes partijos nariu galėjo būti tik profsąjungietis. 1906 rinkimuose į Bendruomenių rūmus gavo 54 vietas. 1916 Džordžas Bernsas ir Arturas Hendersonas dalyvavo vyriausybėje.

1918 m. priimti pirmieji organizaciniai dokumentai – įstatai ir programa „Leiboristai ir naujoji socialinė tvarka“, numačiusi pramonės ir žemės ūkio nacionalizavimą, progresinius mokesčius, teisingą paskirstymą.

1924 ir 1929-1931 m. LP lyderis R. Makdonaldas suformavo vienpartinius kabinetus, tačiau nesugebėjo įgyvendinti savo socialinių ekonominių įsipareigojimų.

1928 m. programoje „Leiboristai ir tauta“ dešinesnė partijos dalis su F. Snuodenu priekyje sugebėjo įtvirtinti darbo ir kapitalo bendradarbiavimo principą, tačiau 1931, reikalaudami, kad tuometinė LP vyriausybė vykdytų griežtesnę politiką prieš dirbančiuosius, paliko partiją ir įkūrė Nacionalleiboristų partiją, jos vienu lyderių tapęs R. Makdonaldas vėl tapo koalicinės vyriausybės vadovu. 1932 iš LP išėjo Nepriklausomoji darbininkų partija.

[taisyti] Didžioji sėkmė

1945 rinkimuose leiboristai gavo 47,8% balsų ir absoliučią daugumą parlamente. Buvo sudaryta vienpartinė K. Etlio vyriausybė, o rudenį priimta nauja programa „Veidu į ateitį“, kurioje numatyta Britanijoje sukurti socialistinę visuomenę ir žymiai pagerinti gyvenimo lygį. Buvo nacionalizuota anglies, dujų, elektros, metalurgijos pramonė, geležinkeliai, avialinijos, bankas. Iš viso valstybė perėmė penktadalį gamybinės galios. Buvo įkurtas Nacionalinis draudimo fondas, į kurį trečdalį lėšų mokėjo dirbantieji, o du trečdalius valstybė ir darbdaviai.

1948 sukurta nacionalinė sveikatos apsaugos sistema, valstybė perėmė visas ligonines ir įvedė nemokamą gydymą. 1951 buvo panaikintas karo metais įvestas streikų draudimas, įvestas trečiųjų teismas darbo konfliktams spręsti. Valdant leiboristams, Britanija įstojo į NATO, dalyvavo kuriant Bendrąją rinką.

1951-1963 leiboristai buvo opozicijoje, nors gaudavo 43-48% balsų. 1958 LP inicijavo branduolinių bandymų nutraukimą. 1964-1970 H. Vilsonas vėl sudarė vienpartinę vyriausybę – LP 1964 m. gavo 44,1, 1966m. -47,9% balsų. Buvo modernizuota socialinio aprūpinimo sistema, padidintos pensijos, pagerintas medicininis aptarnavimas, nustatyta maksimali butų nuomos kaina, pagerintos mokytojų darbo sąlygos. 1969 m. nuo 21 iki 18 m. sumažintas rinkimų amžiaus cenzas. Įkurta pramonės reorganizavimo korporacija rūpinosi ekonomikos pagyvinimu. Tačiau 1966 buvo užšaldytas atlyginimų augimas, 1967 teko devalvuoti svarą, buvo priimta eilė antiprofsąjunginių priemonių, todėl prasidėjo trintis partijoje.

[taisyti] Sėkmės ir nesėkmės

1970 m. LP gavo tik 43% balsų ir prarado 76 vietas parlamente. Tai sustiprino partijoje kairiąsias pozicijas. 1971 – 1972 m. Kairiųjų radikalų populistų lyderis Tonis Benas buvo net Leiboristų partijos pirmininkas.

1973 m. „Leiboristų programą Didžiajai Britanijai“ galima vadinti radikaliausiu dokumentu partijos istorijoje. Buvo numatyti papildomi mokesčiai turtingiausiems ir parama neturtingiems, plati butų statybos programa, valstybinė visos pramonės kontrolė. Tai leido LP 1974 m. dviejuose rinkimuose gauti 37,1 ir 39,2% balsų ir sudaryti 1974-1976 H. Vilsono, 1976 – 1979 m. D. Kallageno vyriausybes.

Tačiau šis laikotarpis sutapo su ekonomikos krize, todėl, reikalaujant Tarptautiniam valiutos fondui, teko atsisakyti daugelio programų, nebuvo efektyvus bandymas apriboti monopolijas, apmokestinti turtinguosius. 1979 m. gavusi tik 36,9% balsų, LP iki 1997 m. turėjo likti opozicijoje.

1980 m. buvo panaikinta kolektyvinė narystė, įvesti partijos lyderio rinkimai, pakeista parlamentinė frakcija. Tai nepatiko dešiniesiems D. Ovenui, Š. Viljamsui, R. Dženkinsonui, kurie 1981 m. įkūrė Didžiosios Britanijos socialdemokratų partiją, o 1989 susijungę su liberalais, sudarė Socialliberalų demokratų partiją. Tai iš LP atėmė apie dešimtadalį rinkėjų 1983 ir 1987 m. rinkimuose. Pastaruosiuose LP gavo 30,9% balsų ir 229 vietas Bendruomenių rūmuose.

1988 m. LP turėjo 266 000 individualių ir 5,2 mln. kolektyvinių narių.

[taisyti] Naujoji kryptis

Partijos lyderiu tapus N. Kinnokui buvo atsisakyta valstybinio sektoriaus plėtros, suderinti santykiai su profsąjungomis. Dar geresni santykiai su rinkėjais užsimezgė, 1993 m. partijos lyderiu tapus Dž. Smitui. Tiesa, partijos suvažiavime, balsuojant už jo pasiūlytą principą „vienas narys, vienas balsas“, kuriuo buvo suvaržytos profsąjungų teisės renkant partijos lyderius, tik susilaikius kai kurioms profsąjungoms, jam pavyko surinkti būtinus 47,5% balsų, 3% daugiau, negu tradicionalistai.

Dž Smito populiarumas beveik garantavo partijos pergalę rinkimuose, tačiau jis netrukus mirė, o jo pradėtus darbus tęsė populiarus jaunas politikas Tonis Bleiras, iškėlęs lozungą „New Labour, New Life for Britain“ ir 1997 atvedęs LP į pergalę. Tuose rinkimuose leiboristų sąraše į parlamentą buvo išrinkta 101 moteris.

2001 m. T. Blairas pakartojo pergalę – LP gavo 167 vietų persvarą parlamente. 2002 britų socialdemokratai pasiūlė idėją sukurti E-partiją, t. y. palengvinti ir suvisuotinti visus balsavimus, sprendžiant partijos reikalus ir jos įgyvendinamus projektus.

[taisyti] Struktūra

Organizuota pagal parlamento rinkimų apygardas – jų 635.

Aukščiausias organas kasmetinė konferencija, kurioje renkama dalis Nacionalinio vykdomojo komiteto-25 nariai, kiti atstovauja jaunimo ir kitokioms organizacijoms.

Partijos lyderį iki 1993 rinko rinkikų kolegija, sudaroma iš vietinių partinių organizacijų, profsąjungų, parlamento frakcijos atstovų. Kandidatus į Didžiosios Britanijos parlamentą ir kraštų parlamentus renka pačios vietinės organizacijos.

Nuolat sudaromas „šešėlinis kabinetas“, taip pat ir savivaldybėse, kuriose LP yra opozicijoje.

LP priklauso savaitraštis „Labour Weekly“, mėnraštis „New socialist“. Be to, partija naudojasi profsąjungų spauda.

Socialistų Internacionalo narė nuo 1951 m.