Kainas ir Abelis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Kainas ir Abelis - žydų mitologijos pirmųjų žmonių Adomo ir Ievos sūnūs.

[taisyti] Istorija

Pagal Bibliją, Adomas ir Ieva susilaukė dviejų sūnų. Vyresnysis vadinosi Kainas, o jaunesnysis Abelis. Kainas dirbo žemę, o Abelis ganė avis. Vieną kartą abu broliai išėjo Dievui aukų aukoti. Jie pasidarė aukurus, prikrovė ant jų malkų ir uždegė. Ant malkų Kainas uždėjo savo užaugintus javus ir vaisius, o Abelis geriausius savo bandos gyvulius. Abelis buvo geras, todėl Dievas jo auką mielai priėmė. Į Kaino auką Dievas atmetė, nes jis buvo nedoras.

Dievui priėmus tik Abelio auką, Kainas labai supyko ir ėmė pavydėti. Galiausiai Kainas nužudė Abelį. Nužudęs Abelį, Kainas neatgailavo dėl savo nuodėmės. Dievas už tai jį nubaudė. Kainas turėjo iki mirties klajoti po žemę ir niekur negalėjo rasti sau ramybės.

Adomas ir Ieva labai gailėjo savo gerojo sūnaus Abelio. Dievas juos paguodė ir davė kitą tokį pat sūnų. Jis vadinosi Setas. Paskui pirmieji žemės žmonės susilaukė dar daugiau sūnų ir dukterų.