Jurisdikcija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Jurisdikcija (iurisdictio: ius = teisė + dicere = paž. diktuoti; sakyti) - konkrečios teisės normų sistemos vykdymas, taikymas, turint galimybę teisėtai taikyti teisinę prievartą, jos priemones.

[taisyti] Galiojimas

Jurisdikcija vykdoma įvairiomis formomis, atsižvelgiant į teisės normų galiojimo, santykių reguliavimo ypatumus:

tam tikroje aiškiai apibrėžtoje teritorijoje, atsižvelgiant į asmenų teisinį statusą arba nepriklausomai nuo jų teisinio ryšio su teritorijoje teisinę valdžią, jurisdikciją vykdančia viešąja organizacija (valstybė, savivaldybė),
tam tikrų asmenų, teisiniais ryšiais (pvz., pilietybė, religija) susijusių su teisinę valdžią, jurisdikciją vykdančia viešąja organizacija kaip valstybė, savivaldybė, religinė bendruomenė (kaip, pvz., Katalikų Bažnyčia) nepriklausomai nuo asmenų buvimo vietos, valstybės teritorijos. Pavyzdžiui, asmuo išsaugo pilietybės statusą ir gali naudotis valstybės apsauga, paslaugomis ne tik atitinkamos valstybės teritorijoje, bet ir už jos ribų, o valstybė gali reguliuoti asmens teisinius santykius, statuso klausimus, tam tikrais atvejais netgi užsienyje vykdyti prievartą (pvz., ES valstybėse nacionalinių institucijų dokumentai kaip arešto orderis galioja ir už valstybės ribų bei kt.). Religinės teisės sistemos normos galioja narių atžvilgiu taip pat nepriklausomai nuo jų buvimo vietos (problema: normų taikymo ir vykdymo užtikrinimas).