Hoplitas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Hoplitas (gr. hoplitas < hoplon 'ginklas') - sen. graikų sunkusis pėstininkas.
Ginkluotė: 2-3 metrų ietis, 0,6 metro ilgio dviašmenis kalavijas, durklas.
Šarvai: ~1 m skersmens skydas, bronzinis šalmas, odos ir bronzos šarvai.
Ginkluodavosi savo lėšomis. Dažniausiai hoplitais tapdavo laisvi gyventojai. Pagrindinė kautynių rikiuotė - falanga. Manoma, kad hoplitai atsirado VIII-VII a. pr. m. e. Arge valdant tironui Feidonui. Arge rasti ~725 pr. m. e. nukalti šarvai ir šalmas. Hoplitai vėliau paplito visoje Graikijoje. IV a. Atėnų strategui Ifikratui įvykdžius karinę reformą hoplitų reikšmė sumažėjo.
