Frydrichas Vilhelmas III

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Frydrichas Vilhelmas III (g. 1770 m. rugpjūčio 3 d. Potsdame, m. 1840 m. birželio 7 d. Berlyne), nuo 1797 m. lapkričio 16 d. iki mirties – Prūsijos karalius, 1797–1806 m. – Šventosios Romos imperijos kurfiurstas.

[taisyti] Biografija

Frydrichas Vilhelmas III, kilęs iš Hohenzollernų dinastijos, buvo vyriausias Frydricho Vilhelmo II ir jo antrosios žmonos Heseno-Darmštato princesės Friderikės-Luizės sūnus. Turėjo tris brolius ir tris seseris, iš kurių viena mirė kūdikystėje. 1793 m. gruodžio 24 d. Frydrichas Vilhelmas III vedė legendomis apipintą Meklenburgo hercogaitę Luizę, su kuria per trylika santuokos metų susilaukė devynių vaikų, tarp jų – būsimųjų valdovų Frydricho Vilhelmo ir Vilhelmo Frydricho Ludvigo. Luizei 1810 m. mirus, antrąsyk vedė tik 1825 m. Santuoka su antrąja žmona, Lignico kunigaikštiene Auguste, buvo bevaikė.

[taisyti] Vidaus ir užsienio politika

Frydrichas Vilhelmas III paveldėjo prasiskolinusią Prūsijos valstybę iš tėvo Frydricho Vilhelmo II. Jo valdymo pradžia sutapo su Prancūzijos dominavimo, valdant Napoleonui, Europoje laikotarpiu. Valdymo pradžioje laikėsi tėvo 1795 m. sudarytos Bazelio taikos sutarties ir proprancūziškos orientacijos. 1803 m. dalijant Šventosios Romos imperijos bažnytines teritorijas Napoleonui lojalioms vokiečių valstybėms, Prūsijos teritorija padidėjo maždaug 10 000 km². Tačiau Napoleonui pasiskelbus imperatoriumi ir pradėjus elgtis Šventojoje Romos imperijoje kaip šeimininkui, 1805 m. Prūsija įsijungė į III antiprancūziškąją koaliciją, tačiau sureagavo per vėlai: po Napoleono sėkmės Austerlico mūšyje Prūsijos pirmasis ministras grafas Heinrichas Kurtas von Haugwitzas, vykęs pas Napoleoną su ultimatumu, turėjo pasveikinti jį su pergale. Užglaistant neįsibegėjusį konfliktą, 1805 m. gruodžio 12 d. buvo pasirašyta Schönbrunno sutartis, pagal kurią kai kurios Prūsijos teritorijos pietų Vokietijoje buvo išmainytos į jai atitekusį Hanoverį.

Paskui Napoleonas pats išprovokavo susidūrimą su Prūsija, Hanoverį pasiūlydamas grąžinti britams ir taip laužydamas Schönbrunno sutartį. Dėl to 1806 m. rugsėjį Prūsija sudarė IV antiprancūzišką koaliciją, į kurią dar įtraukė Saksoniją bei Rusiją. Frydrichas Vilhelmas III 1806 m. spalio 9 d. paskelbė Napoleonui karą, savo jėgomis manydamas sustabdyti prancūzų veržimąsi, tačiau jau spalio 14 d. Jenos ir Aueršteto mūšiuose prancūzai sumušė nuo Septynerių metų karo laikų nereformuotą Prūsijos kariuomenę ir spalio 27 d. įžengė į Berlyną. Prūsijos karalius po Jenos mūšio kartu su visu karališkuoju dvaru, vyriausybe ir dalimi Prūsijos armijos buvo priverstas bėgti į Rusijos armijos ginamus Rytprūsius. Nuo 1807 m. sausio iki 1808 m. Frydrichas Vilhelmas III kartu su karališkuoju dvaru gyveno Klaipėdoje, vėliau persikėlė į Karaliaučių.

Okupavusi Prūsiją, Napoleono armija patraukė į Lenkiją, iš kur išstūmė rusų pajėgas. Tuomet siekdamas galutinai palaužti Prūsiją, Napoleonas žygiavo į Rytprūsius. Tačiau kruviname mūšyje prie Prūsų Yluvos 1807 m. vasario 7–8 d. Prancūzijos armija buvo atakuota Rusijos kariuomenės. Visgi birželio 14 d. Frydlando mūšyje Rusijos pajėgos buvo sumuštos. Tai atvedė į Tilžės taikos pasirašymą liepos 7 d. tarp Napoleono I ir Aleksandro I, prie kurios po dviejų dienų buvo priverstas prisidėti ir Frydrichas Vilhelmas III. Per taikos derybas Prūsijos valstybės likučiai į rytus nuo Elbės buvo išsaugoti tik Aleksandro I įsikišimo dėka, tačiau Prūsija faktiškai tapo satelitine Napoleono valstybe ir turėjo atsisakyti didelių teritorijų. Be to, atskira 1808 m. rugsėjo 8 d. Paryžiaus sutartimi buvo nustatytos kitos sąlygos: Prūsija turėjo sumokėti 140 mln. frankų kontribuciją, o jos karinės pajėgos dešimčiai metų buvo apribotos iki 42 tūkst. karių.

1812 m. žygiuodamas su savo „Grande Armée“ į Rusiją, Napoleonas privertė Frydrichą Vilhelmą III (taip pat ir Austriją) sudaryti sąjungos sutartis. Prūsija į Rusijos operaciją turėjo pasiųsti 20,8 tūkst. vyrų, vadovaujamų gen. Yorcko von Wartenbergo. Prancūzams traukiantis iš Rusijos, buvę Prūsijos pareigūnai, atsidūrę Aleksandro I tarnyboje (Carlas von Clausewitzas ir baronas Steinas) Tauragėje pradėjo derybas su gen. Yorcku, kurios baigėsi 1812 m. gruodžio 30 d. tarp jo ir Rusijos generolo Dibičio pasirašyta Tauragės konvencija. Pagal ją gen. Yorcko kariuomenė nutarė likti neutrali ir netrukdyti rusams žygiuoti per Prūsijos karaliaus valdas Rytprūsiuose. Rusijos pajėgomis įžengus į Rytprūsius, baronas Steinas buvo paskirtas laikinuoju Rytų ir Vakarų Prūsijos administratoriumi. Jis sušaukė vietinį luomų susirinkimą, kuris 1813 m. vasario 5 d. aktu sukūrė atsarginių rezervo kariuomenę (vok. Landwehr). Nors 1813 m. sausio 19 d. Friedrichas Wilhelmas III, nesiryždamas persiorientuoti prorusiška kryptimi, formaliai atmėtė Tauragės konvenciją, vasario 26 d. jis, įtikintas grafo Hardenbergo, pats pasirašė Kališo sutartį. Pagal ją Rusija sutiko, kad būtų atkurta Prūsijos valstybė, prijungiant prie jos ir Saksoniją, už tai Prūsija turėjo įeiti į sąjungą su Rusija ir pripažinti jai Lenkiją.

Tai reiškė Prūsijos įsitraukimą į VI antiprancūzišką koaliciją. Po Leipcigo mūšio ir Vaterlo pergalės prancūziško faktoriaus pavojus buvo eliminuotas. Vienos kongrese Prūsija atgavo Poznanės provinciją, Altmarko, Magdeburgo, Halberštato, Noišatelio, Klevės, Markos, Mindeno-Ravensburgo teritorijas Pareinėje ir Vestfalijoje. Taip pat ji gavo 2/5 Saksonijos, iš kurios, prijungus kitas prūsų teritorijas, buvo suformuota Saksonijos provincija.

Kritinė Prūsijos valstybės padėtis per Napoleono karus privertė Frydrichą Vilhelmą sutikti su Prūsijos reformatorių grafo Karlo Augusto von Hardenbergo, barono Heinricho von Steino ir kitų pasiūlytais Prūsijos vidaus pertvarkymais. Vadinamosios Šteino ir Hardenbergo reformos, kurių svarbiausias tikslas buvo sukurti Napoleono iššūkiui pajėgią pasipriešinti Prūsijos kariuomenę, prasidėjo Klaipėdoje karaliui 1807 m. spalio 9 d. pasirašius valstiečių išlaisvinimo ediktą. Reformų keliu buvo žengta tiek toli, kad 1813 m. Frydrichas Vilhelmas III netgi pažadėjo parengti Prūsijos konstituciją. Tačiau po karo šio pažado atsižadėjo, atsisukdamas prieš tolesnį reformų vykdymą. Nors po Vienos kongreso Hardenbergui, Humboldtui ir kitiems reformatoriams buvo patikėta parengti Prūsijos konstituciją, kurioje būtų numatytas parlamentas, galiausiai liberalios konstitucijos projektas nebuvo priimtas.

Po Vienos kongreso Frydrichas Vilhelmas III prisidėjo prie 1815 m. lapkričio 20 d. tarp Jungtinės Karalystės, Rusijos, Austrijos ir Prūsijos sudarytos Keturšalės sąjungos, kuri buvo nukreipta prieš galimas ateities revoliucijas Prancūzijoje, tačiau realiai funkcionavo kaip reakcingas veiksnys visoje Europoje daugiau kaip tris dešimtmečius.

Anksčiau valdė: Frydrichas Vilhelmas II

Prūsijos karalius 1797–1840

Vėliau valdė: Frydrichas Vilhelmas IV

[taisyti] Literatūra

• Stamm-Kuhlmann, Thomas, König in Preußens großer Zeit. Friedrich Wilhelm III., der Melancholiker auf dem Thron, Berlin: Siedler 1992.
• Gersdorff, Dagmar von, Königin Luise und Friedrich Wilhelm III. Eine Liebe in Preußen, Reinbek: Rowohlt 2001. ISBN 3-499-22615-4
• Claudia von Gélieu und Christian von Gélieu: Die Erzieherin von Königin Luise. Salomé de Gélieu, Regensburg 2007, ISBN 978-37917-2043-2
• Carsten Peter Thiede und Eckhard G. Franz: Jahre mit Luise von Mecklenburg-Strelitz, Archiv für heimische Geschichte und Altertumskunde Bd. 43, Darmstadt 1985