Egzocitozė
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Egzocitozė – procesas, kurio metu su ląstelės plazmine membrana susilieja vakuolės, pakrautos tam tikromis medžiagomis. Susiliejimo metu vakuolių viduje buvusios medžiagos atsiduria užląstelinėje erdvėje, o vakuolės membrana tampa plazminės menranos (išorinės membranos) dalimi. Tokiu būdu ląstelė per membraną į aplinką išskiria, pvz., dideles biomolekules. Vienaląsčiai organizmai taip šalina nereikalingas medžiagas, tuo tarpu daugialąsčiuose egzocitozė atlieka ir reguliavimo funkcijas.
[taisyti] Egzocitozė ir endocitozė
Egzocitozė yra reiškinys, savo mechanizmu priešingas endocitozei. Neretai egzocitozė yra sujungta su endocitoze į bendrą sistemą. Kai kurios ląstelės egzocitoziškai paima medžiagas vienoje ląstelės pusėje, o po to egzocitoziškai išskiria kitoje pusėje. Šis reiškinys vadinamas transcitoze, tai vienas būdų, kaip kapiliarų sienelių ląstelės permeta medžiagas per kapiliarų sieneles.
Kitas toks sujungimas – egzocitoziškai išskiriant medžiagas į aplinką transportinių vakuolių membranos įsijungia į ląstelės plazminę membraną, ir šios paviršius didėja. Todėl egzocitozę lydi „tuščioji“ endocitozė – plazminė membrana išlinksta vidun ir sudaro plokščias tuščias vakuoles (kuriose yra šiek tiek užląstelinio skysčio), kurios grįžta prie Goldžio komplekso pasikrauti nauju kroviniu.
[taisyti] Aprašymas
Egzocitozė reikalinga baltymų (enzimų, antikūnių) sekrecijai, neuromediatorių išskyrimui, ir kitiems vidiniams procesams.
Vykstant egzocitozei dažniausiai Goldžio aparate susidariusios pūslelės susilieja su plazmine membrana, ir jose pernešama medžiaga išskiriama ląstelės išorėn. Kaip pavyzdys gali būti insulinas, kurį taip sekretuoja jį gaminančios ląstelės. Pūslelės membrana tampa plazminės membranos dalimi. Todėl egzocitozė gali padėti ląstelei ir augti: kai pūslelė susilieja su plazmine membrana, ši padidėja, nepriklausomai nuo to, ar tuo metu vyksta sekrecija.