Edukologija
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Edukologija (lot. educatio – švietimas, ugdymas, gr. logos – mokslas) – socialinis mokslas, tiriantis įvairiapusį žmogaus ir grupių ugdymą(si).
Kartais, siekiant nuvertinti edukologijos fundamentalumą, ji laikoma taikomuoju mokslu. Tai iš dalies teisinga, tačiau tirdama ugdymo praktiką (vyksmą) ji išryškina jos fundamentaliuosius dėsnius ir dėsningumus, t.y. besikartojantį ryšių ir santykių pradą, įgalinantį kurti įvairias teorijas. Taip “praktinis mokslas” palaipsniui tampa fundamentaliuoju mokslu.
Pedagogika tiria vaikų, andragogika – suaugusiųjų mokymą(si), žinių perteikimą, taip pat ir ugdymą, o edukologija akcentuoja ugdymo ir ugdymosi procesus, trunkančius nuolat ir nesiejamus su konkrečia profesija, specialybe, o taikant visa tai žmogui kaip asmenybei.
Nuo 1965 m. liepos mėn. UNESCO ekspertų konferencijos mokymasis visą gyvenimą („lifelong education“) laikomas vienu esminių šiuolaikinio mokslo, technikos ir technologijos pažangos prielaidų.
[taisyti] Žinomiausi švietėjai
Konfucijus, Sokratas, Platonas, Aristotelis, Kvintilianas, šv. Augustinas, Komenskis, Ruso, Pestalocis, Herbartas, Dystervėgas, Ušinskis, Diuji, Selje ir kt.
[taisyti] Lietuvos edukologai
Vabalas-Gudaitis, S.Šalkauskis, J.Laužikas, M.Lukšienė, L.Jovaiša, B.Bitinas, L.Šiaučiukėnienė, J.Vaitkevičius, V.Jakavičius, P.Jucevičienė ir kt.
