Daika
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Daika - intrūzinių magminių uolienų kūnas. Tai plokštės formos kūnas, kurio storis daug mažesnis už ilgį ir plotį. Pavadinimas kilo iš škotų kalbos dyke ar dike, reiškiančio sieną ar akmenų užtvarą. Daikos susidaro magmai skverbiantis per žemės plutos plyšius. Daikos būna pavienės, o taip pat pasitaiko ir didelės sankaupos.
Didžiausia daika pasaulyje - Didžioji daika, Zimbabvėje.