Brazilijos plokščiakalnis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Brazilijos plokščiakalnis (port. Planalto Brasileiro) yra Pietų Amerikoje, į pietus nuo Amazonės žemumos. Išsidėstęs daugiausia Brazilijos, nedidelė dalis Paragvajaus, Urugvajaus ir Argentinos teritorijose. Aukščiausia dalis rytuose, palei vandenyno pakrantę. Aukštis iki 2890 m (Bandeiros k.). Plotas ~4 mln. km². Sudaro sudėtingą kalnų sistemą, kartu su kalnagūbriais (Sera du Maro, Sera du Mantikeiros ir kt.), išsidriekusia tarp Amazonės ir La Platos žemumų, bei Atlanto vandenyno. Sudarytas daugiausia iš kristalinių uolienų: gneisų, kvarcitų, skalūnų, granito, diorito. Tektoninės plokščiakalnio įdubos užpildytos nuosėdinėmis ir vulkaninėmis uolienomis. Gausūs polimetalų, aukso, geležies, mangano, boksitų telkiniai.

Reljefui būdingos lygumos, šiaurėje 250-300 m aukščio, centre 800-900 m (Borboremos plynaukštė), su iškilusiais kalnų masyvais (Sera du Mantekeira) ir stalkalniais (Matu Grosu plynaukštė). Yra kuestų, akumuliacinių lygumų, lavos plynaukščių.

Brazilijos plokščiakalnis išsidėstęs subekvatorinėje, tropinėje ir subtropinėje klimato juostoje. Per metus iškrenta kritulių nuo 500 mm šiaurės rytuose iki 1400-2000 mm centre ir rytuose. Plokščiakalniu teka Paranos, Amazonės, Urugvajaus baseinų upėse. Jose gausu krioklių ir slenksčių. Šiaurės vakaruose būdingi amžinai žaliuojantys tropiniai miškai, centre – krūminė savana campos serrados, šiaurės rytuose – sukulentiniai retmiškiai catinga, rytuose – amžinai žaliuojantys ir vasaržaliai miškai, pietuose – mišrieji miškai ir savanos campos limpos.