Aukštasis karalius
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Aukštasis karalius - karalius, kuris valdo ir kitų karalių valdomas žemes, tačiau neturi imperatoriaus titulo. Šis titulas paprastai naudojamas kalbant apie senovės karalius iki ankstyvųjų viduramžių. Jiems pavaldžios teritorijos paprastai buvo ne didesnės už vėlesnių laikų paprastų karalių valdas.
Artimi titulai - karalių karalius ir didysis karalius.
Aukštaisiais karaliais (pagal amžininkų ar šiuolaikinį įvertinimą) buvo:
- Kai kurie keltų karaliai, pvz., Airijos aukštasis karalius (ard rí). Kai kuriuos karalius, pvz., karalių Artūrą, Uterą Pendragoną (Uther Pendragon), Vortigerną kartais vadino aukštaisiais Britanijos karaliais (High King of Britain).
- Piktų valdovas
- Škotijos aukštasis karalius (Ard Rí Alban)
- Kai kurie Graikijos valdovai, pvz., Agamemnonas.
- Kai kurie etruskų karaliai
