Aušros vartai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Aušros Vartai, 1847 m.

Aušros Vartai - statinys Vilniuje, vienas svarbiausių istorinių, kultūrinių ir religinių monumentų Vilniuje, pasaulietinio ir religinio turizmo objektas, istorijos ir architektūros paminklas. Dėl Aušros Vartuose įsikūrusioje Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos, Gailestingumo Motinos, koplyčioje laikomo paveikslo, kuris garbinamas kaip stebuklingas, plačiai žinoma ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje bei kituose kultūriškai artimuose kraštuose.

Turinys

1 Istorija
2 Pavadinimas
3 Švenčiausiosios Mergelės Marijos paveikslas
4 Šaltiniai

[taisyti] Istorija

Gotikinio stiliaus Aušros Vartai buvo vieni iš penkių (vėliau devynerių) vartų Vilnių supusioje gynybinėje sienoje, statytoje 1503 - 1522 m. Vėliau virš vartų arkos pastatytas fasadas su penkiomis ambrazūromis ir renesansinio stiliaus atiku.

Pirmą kartą minimi Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Aleksandro privilegijoje, išleistoje Gardine 1503 m. rugsėjo 6 d., pagal kurią žinoma, kad iki to laiko Vilnius nebuvo aptverta mūrine siena, o sostinė gynyba koncentravosi aukštutinėje ir žemutinėje Vilniaus pilyse. Statyti miesto sieną 1503 m. nusprendė patys miesto gyventojai, kuriuos įbaugino totorių įsiveržimai, kurie tais metais pasiekė krašto gilumą net už Vilniaus. Totoriams atremti Aleksandras net buvo pašaukęs į kariuomenę Vilniaus miestelėnus. Miestiečių prašomas jis leido miestelėnų lėšomis aptverti sostinę siena, o joje įrengti tik penkerius vartus, kuriuose dieną ir naktį turi budėti sargyba. Leidime bendrais bruožais nurodoma fortifikacijų linija ir vartų vietos. Greitesniam darbų vykdymui karalius vieneriems metams atleido miestiečius nuo kariuomenės prievolės. Paskubomis per metus pastatyta siena su vartais, tame tarpe ir Aušros Vartais. Aušros Vartai buvo aukščiausioje šių įtvirtinimų taške, pavojingiausioje vietoje priešų puolimo atveju. Galutinai siena baigta tik 1522 m. Vėliau siena buvo perstatyta ir vartų atsirado daugiau.

1621-1626 m. šalia vartų, miesto pusėje, atsirado karmelitų vienuolynas.

1799-1802 m. rusams griaunant miesto sieną su visais vartais Aušros Vartai palikti nenugriauti, greičiausiai dėl čia laikomo labai garbinamo šv. paveikslo.

Seniausias Aušros Vartų atvaizdas matomas 1576 m. Bruyno (Brauno) ir Hogenbergo didžiųjų pasaulio miestų atlase, lape, kuris įvardintas kaip Vilna, Lituaniae metropolis. Vėliau Aušros Vartai yra pažymėti panoraminiame Vilniaus vaizde iš 1604 m. Nesvyžiaus kartografo Tomo Makovskio raižinio, o po 40 metų Vilniaus plane, sudarytame Vladislovo IV-ojo karo inžinieriaus F.Gedkanto (1648 m.). Palyginus šiuos atvaizdus su Smuglevičiaus akvarelėmis, darytomis prieš pat 1800 m., matosi, kad Aušros Vartai iš jų aplinka laikui bėgant stipriai keitėsi.

[taisyti] Pavadinimas

Aušros Vartai senovėje turėjo bent keletą pavadinimų. Iki XVI a. pabaigos vartai dažniausiai vadinti Krėvos (brama Krewska), paskui Medininkų (brama Miednicka) vardu, nes pro juos ėjo kelias iš Vilniaus į senąsias Krėvos ir Medininkų pilis. Vėliau pradėti vadinti Aštriaisiais Vartais (lotyniškai Porta acialis, lenkiškai Ostra Brama). Pirmą kartą šis pavadinimas randamas 1594 m. Vilniaus miesto aktuose (Vaito knyga). Šis pavadinimas greičiausiai skirtas ne dėl pačių vartų išvaizdos, nes ir kiti vartai turėjo tokį patį apysmailį gotikinį viršų. Spėjama, kad vardas bus kilęs nuo miesto dalies, kurioje jie stovėjo. Makovskio raižinyje matoma, kad apie 1600 m. šis miesto galas tikrai buvo siaurutis, lyg smailus ragas. Ši miesto dalis vadinta Aštriuoju Galu (lenkiškai Ostry Koniec).

Dabartinis Aušros Vartų pavadinimas yra neaiškios kilmės ir greičiausiai sugalvotas vėlesniais laikais, nes jokių atitikmenų ankstesnių laikų dokumentuose nėra. Taip vartų nevadino ir Vilniaus apylinkių lietuviai. Šis pavadinimas pirmiausia aptinkamas XX a. pradžios lietuviškuose laikraščiuose.

[taisyti] Švenčiausiosios Mergelės Marijos paveikslas

Mergelės Marijos Paveikslas

Aušros Vartų koplyčioje esantis Mergelės Marijos paveikslas kaip stebuklingas garbinamas jau keletą šimtų metų. Tai vienas iš nedaugelio Madonos paveikslų be kūdikio. Paveikslas (165 x 200 cm) nutapytas ant 2 cm storio ąžuolinių lentų. Marijos galvą puošia dvi viena ant kitos uždėtos paauksuotos sidabrinės karūnos. Viena jų yra barokinio, kita Rokoko stiliaus.

Apie paveikslo atsiradimą ir autorių nėra jokių žinių nei archyvuose, nei kronikose. Būta įvairių paveikslo atsiradimo Vilniuej versijų, įskaitant istoriją, kad ją čia esą parvežęs kunigaikštis Algirdas iš žygio į Krymą. Paveikslo istorijai nuo XVII a. vienintelis patikimas šaltinis yra karmelito Hilariono Relacya, t.y. pranešimas "apie stebuklingą šv. Mergelės Marijos paveikslą Vilniuje Aušros Vartuose", išspausdintas 1761 m. Vilniuje lenkų kalba. Autorius rėmėsi karmelitų, gyvenusių greta Aušros Vartų nuo 1626 m., žiniomis bei neišlikusiais aprašymais. Hilarionas aiškiai teigia, kad šio paveikslo kilmė karmelitams nebuvo žinoma. Karmelitai po savo įsikūrimo šalia Aušros Vartų ėmė rūpintis to šv. paveikslo, kuris buvo gana apleistas, garso didinimu. Paveikslas, kaip ir patys vartai buvo miesto magistrato nuosavybė. Tuo metu dar nebuvo jam skirtos koplyčios, nei ypatingų papuošimų. Karmelitams perimant paveikslų jis buvo toje pačioje vietoje kaip ir dabar, šiek tiek įleistas į mūrą. Nuo sniego ir lietaus jį saugojo langinės. Prie paveikslo buvo mažas balkonėlis, į kurį vedė statūs ir siauri laiptai.

1671 m. karmelitų rūpesčiu šv. paveikslui toje pat vietoje pastatyta medinė koplyčia. Gaisro 1715 m. metu koplyčia sudegė. Karmelitai tuomet spėjo paveikslą iš koplyčios išnešti ir perkėlė į savo bažnyčią. Tuo tarpu Aušros Vartuose buvo pastatyta mūrinė koplyčia, kur XVIII a. trečiajame dešimtmetyje dalyvaujant 4 vyskupams, LDK senatorių būriui ir kt. buvo perneštas paveikslas.

Pirmieji moksliniai paveikslo tyrimai atlikti 1927 m. ir nustatyta, kad jis tapytas XVI a. II-oje pusėje, greičiausiai italų meistro.

Stebuklingu paveikslas ėmė garsėti ne anksčiau kaip XVII a. 1671 m. paveikslą įnešant į pirmąją (medinę) koplyčią, karmelitų pamokslininkas tėvas Karolis jau pasakojo apie stebuklus, įvykusius prie šio paveikslo, tačiau XVII a. bažnyčia šio paveikslo dar nepripažino kaip stebuklingo. Pvz., kunigas Vaitiekus Vijūkas-Kojelavičius (Miscellania, 1650 m.), minėdamas stebuklingus Lietuvos paveikslus apie Aušras Vartų paveikslą neužsimena. Bažnytinė hierarchija šiuo klausimu gana ilgai laikėsi santūriai, tačiau ilgainiui paveikslo šventumas imamas pripažinti. 1773 m. birželio 5 d. dvi popiežiaus Klemenso XVI-ojo bulės suteikia ad perpetuam rei memoriam daug atlaidų besimeldžiantiems į Aušros Vartų šv. Mergelę.