Atominė-molekulinė teorija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Pagrindiniai atominės-molekulinės teorijos teiginiai:

• Kai kurios medžiagos sudarytos iš molekulių. Tokios medžiagos vadinamos molekulinės sandaros (pvz., vanduo, alkoholis, actas ir t.t.). Molekulei suirus, išnyksta ir tos medžiagos cheminės savybės;

• Visos tos pačios medžiagos molekulės yra vienodos. Skirtingų medžiagų molekulės skiriasi molekulės mase, dydžiu, sudėtimi arba struktūra;

• Tarp molekulių veikia tarpusavio traukos ir stūmos jėgos;

• Tarp molekulių yra tarpai – tuštumos, kuriose molekulės be paliovos juda. Kylant temperatūrai šis judėjimas intensyvėja, todėl silpnėja sąveika tarp gretimų molekulių ir kietos medžiagos virsta skystomis, o šios toliau kylant temperatūrai – dujomis (garais). Kartais kieta medžiaga gali tiesiogiai pereiti į dujinę buseną. Tai vadinama sublimacija. Pavyzdžiui, kaitinami juodi, blizgantys jodo kristalai, iškart virsta violetiniais garais (dujomis);

• Molekulės sudarytos iš dar smulkesnių dalelių – atomų, kurie gali būti vienodi (vieninės medžiagos) arba skirtis vienas nuo kito mase, dydžiu ir cheminėmis savybėmis (sudėtinės medžiagos);

• Molekulės masė lygi ją sudarančių atomų masių sumai;

• Medžiagos, kurių kristalinės gardelės mazguose yra atomai, vadinamos atominės sandaros, jos gali būti vieninės (pvz., deimantas, grafitas, silicis, germanis) ir sudėtinės (pvz., silicio dioksidas, dar vadinamas kvarciniu smėliu). Atominės sandaros medžiagos yra kietos, jų aukšta lydymosi temperatūra;

• Mažiausia įelektrinta medžiagos dalelė yra jonas. Medžiagos, kurių kristalinės gardelės mazguose yra jonai, vadinamos joninės sandaros arba tiesiog joninėmis. Tai druskos ir bazės. Joninės medžiagos yra kietos, pasižymi aukšta lydymosi temperatūra, jų vandeniniai tirpalai praleidžia elektros srovę. Medžiagos, kurių vandeniniai (ir kitų polinių tirpiklių) tirpalai praleidžia elektros srovę vadinamos elektrolitais. Jiems priskiriamos ne tik druskos ir bazės, bet ir rūgštys, nors pastarosios yra molekulinės sandaros medžiagos. Mat skiriasi jonų susidarymo mechanizmas joninių junginių (druskų ir bazių) bei rūgščių tirpaluose. Druskos ir bazės tirpdamos disocijuoja į jonus, o rūgščių molekulės – jonizuojasi į jonus.

Joninės ir molekulinės sandaros medžiagos, kurių kristalinės gardelės mazguose yra ne molekulės, o kitos struktūrinės dalelės (atomai, jonai) dar bendrai vadinamos nemolekulinės sandaros medžiagomis. Visi metalai yra nemolekulinės sandaros medžiagos – jų sandara yra tarpinė tarp atominės ir joninės sandaros, nes metališkąją kristalinę gardelę sudaro neutralūs atomai, teigiami jonai bei tarp jų „lakstantys“ laisvieji valentiniai elektronai.