Apokalipsė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Apokalipsė (gr. αποκαλυψις – apsireiškimas) – sąvoka, reiškianti paslapties, nežinomos didžiajai žmonijos daliai, atskleidimą privilegijuotiems asmenims dažniausiai per angelus.

Paskutinė Naujojo testamento knyga vadinasi Αποκαλυψις Ιωαννου, paprastai vadinama Apreiškimu Jonui. Manoma, kad ši dalis yra viena iš paskutiniausių Naujojo testamento dalių. Anksčiau tarp helenizuotų žydų apokalipsės sąvoka vartota apibūdinti raštams, kuriuose pranašišku ir parabolišku stiliumi aprašoma pasaulio pabaiga (pvz., Barucho apokalipsė).

Ankstyvojoje judėjų ir krikščionių literatūroje apokalipsė reiškė Dievo atliekamą slaptų dalykų atvėrimą išrinktajam pranašui; paprastai kaip apokalipsė suprantamas tokių apreiškimų išdėstymas raštu. Apokaliptinė literatūra užima svarbią vietą judėjų-krikščionių-rastafarijų tradicijoje, nes joje išdėstomi tokie tikėjimo dalykai, kaip mirusiųjų prisikėlimas, paskutinio teismo diena, rojus ir pragaras. Apokaliptiniai tikėjimai yra ankstesni už krikščionybę, jie būdingi ir kitoms religijoms.

Šiuo metu sąvoka apokalipsė dažniausiai naudojama nusakyti pasaulio pabaigai, didžiulio masto katastrofai.