Amžinasis variklis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Amžinasis variklis (lot. perpetuum mobile) – hipotetinių mechanizmų klasė, kurie gali gaminti panaudojamą energiją negaudamas energijos iš aplinkos. Tokių mechanizmų egzistavimas neįmanomas, jei remiamasi dabartiniu metu pripažįstamais fizikos dėsniais. Įvairių valstybių mokslų akademijos jau ankstesniais šimtmečiais yra nusprendusios, kad amžino variklio sukurti neįmanoma, nes tai prieštarautų fizikos dėsniams, pavyzdžiui, energijos tvermės dėsniui.

Yra sukurta daug amžino variklio modelių, ir kai kurie fizikai dar ir šiandien nepraranda vilties jį sukonstruoti, tačiau visi šie realizuoti modeliai po tam tikro laiko sustoja, taigi nėra amžini.

Išradus amžiną variklį įvyktų daug teigiamų pokyčių žmonių gyvenime:

• Nereikėtų naudoti atominėse elektrinėse branduolinio kuro, nes tokios elektrinės taptų nereikalingos, nebūtų teršiama aplinka
• Nereiktų degalinėse mokėti už kurą, nes jo paprasčiausiai nereiktų
• Atpigtų visuomeninio transporto paslaugos
• Atpigtų gyvenamųjų butų šildymas

[taisyti] Amžinojo variklio sukūrimo galimybės

Egzistuoja keletas teorinės fizikos sričių, kurios numato galimybę egzistuoti amžinąjam varikliui:

[taisyti] Pirmojo tipo amžinieji varikliai

Tai varikliai, pažeidžiantys energijos tvermės dėsnį, teigiantį, kad energija negali atsirasti iš niekur, kaip ir negali dingti. Šiuolaikinė fizika numato, kad vakuumas (erdvė) turi tam tikrą energijos kiekį, kuris skirtingose Visatos vietose, tam tikromis sąlygomis, gal būt, gali skirtis. Šį energijos kiekį nusako Kosmologinė konstanta. Jei būtų įmanoma atrasti dvi Visatos vietas, kur kosmologinė konstanta skiriasi, ir tarp jų energiją perdavinėti su praradimais, mažesniais, nei kosmologinės konstantos skirtumai, būtų įmanoma sukonstruoti amžinąjį variklį, kuris energiją gamintų „iš niekur“. Panaši situacija būtų galima ir atradus kitą (paralelinę) Visatą, kur kosmologinės konstantos dydis yra kitoks.

[taisyti] Antrojo tipo amžinieji varikliai

Tai varikliai, pažeidžiantys antrąjį termodinamikos dėsnį, teigiantį, kad sistemos entropija gali tik didėti arba likti pastovi. Egzistuoja keletas teorinių prieštaravimų šiam dėsniui, labiausiai žinomas iš jų teigia, kad sistemą kaitaliojant įvairiais atsitiktiniais būdais, anksčiau ar vėliau ji iš maksimalios entropijos pereis į minimalią. Geriausiai žinomas teorinis eksperimentas, prieštaraujantis antrąjam termodinamikos dėsniui, yra Maxwell'o demonas: tarp dviejų indų, užpildytų dujomis, yra maža skylutė su durelėmis, kurias valdo demonas. Į vieną indą jis praleidžia tik karštas, greitai judančias molekules, o į kitą indą – tik šaltas, lėtai judančias. Ilgainiui viename inde turėtų likti tik labai karštos dujos, o kitame – tik labai šaltos. Maxwell'o demonui prieštaraujantys mokslininkai teigia, kad karštų ir šaltų molekulių identifikavimui reikia vykdyti informacijos apdirbimą, kuriam sunaudojama energijos daugiau, nei gaunama, rūšiuojant molekules. Kol kas nėra aišku, ar įmanoma padaryti informacijos apdirbimo įrenginį, kuris šiuo atveju energijos naudotų mažiau, nei pagamintų, rūšiuodamas karštas ir šaltas molekules. Sukūrus tokį įrenginį, būtų realizuotas antrojo tipo amžinasis variklis, mažinantis entropiją. Kai kada su tokiais varikliais siejami šilumos siurbliai.