1794 m. sukilimas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
1794 m. sukilimas (Kosciuškos sukilimas) – prieš Targovicos federacijos ir 1793 metų Gardino seimo įvestą režimą, II respublikos padalijimą ir valstybės okupaciją nukreiptas Abiejų Tautų Respublikos tautų nacionalinio išsivadavimo sukilimas. Sukilimas, vadovaujamas generolo Tado Kosciuškos, prasidėjo Rusijos imperijai ir Prūsijai okupavus Abiejų Tautų Respubliką, pradėjus mažinti Lenkijos ir LDK kariuomenes, kovo 12 dieną Lenkijoje. Sukilėliai siekė atkurti valstybę su 1772 metų sienomis ir tęsti 1788-1792 metais pradėtas reformas.
Turinys |
[taisyti] I sukilimo etapas
Lietuvoje balandžio mėnesį sukilo bajorų vadovaujamos LDK kariuomenės dalys, balandžio 16 dieną Šiauliuose paskelbtas kariuomenės sukilimo aktas, sukilėlių vadu paskelbtas Jokūbas Jasinskis. Po savaitės išvaduotas Vilnius, kuriame sudaryta Vilniaus nacionalinė gvardija (iki birželio jai vadovavo Laurynas Stuoka-Gucevičius), balandžio 24 dieną Vilniaus rotušėje paskelbtas Lietuvos sukilimo aktas, sudaryta vyriausybė (Lietuvos tautinė aukščiausioji taryba, LTAT) ir vykdomieji organai (deputacijos). Sukilimo pradžioje LTAT veikė radikaliau už Lenkijos sukilėlių valdžią, griežtai baudė vidaus priešus. Gegužės mėnesį į sukilimą jau įtraukti visi visuomenės sluoksniai, sukilėliai valdė visą Lietuvą. Apie 10 000 sukilėlių laikėsi puolimo taktikos, mėgino sumušti iš Vilniaus ir Gardino besitraukiančią Rusijos kariuomenę (apie 30 000 karių). Lietuvių valdžia, siekiančia Lietuvos savarankiškumo atkūrimo, nebuvo patenkinti lenkai ir gegužės 21 dieną LTAT Kosciuškos nurodymu panaikinta, birželio 4 dieną atleistas vyriausiasis sukilimo vadas Jasinskis, kurį pakeitė iš Lenkijos atsiųstas Michalas Veihorskis.
[taisyti] II sukilimo etapas
Antrame sukilimo etape Rusijos kariuomenė pradėjo aktyvesnį puolimą, birželio 25 dieną nesėkmingai šturmavo Vilnių, įsiveržė į šiaurės Lietuvą iki Linkmenų. Sėkmingai kovojo tik Žemaičių divizija, sumušusi rusus ties Saločiais, užėmusi Kuršo dalį ir Liepoją. Rugpjūčio 12 dieną Vilnius kapituliavo, sukilėliai pasitraukė į Jonavą.
[taisyti] III sukilimo etapas
Po Vilniaus kapituliavimo didėjo nepasitenkinimas sukilimo valdžia, dalis valstiečių dezertyravo. Tačiau sukilėliams pavyko užimti Daugpilį, taip laikinai sustabdant Rusijos armijos Kauno ir Ukmergės puolimą. S. Grabovskio vadovaujami sukilėliai sugebėjo prasiveržti iš Varėnos link Minsko apylinkių, bet sukilėliams nepasinaudojus palankia padėtimi ir atitraukus pagrindines pajėgas į Užnemunę, rugsėjo pirmoje pusėje Rusijos kariuomenė užėmė Alytų, Prienus, Kauną, tačiau į Užnemunę nesiveržė. Sukilėliai čia liko iki 1794 metų rugsėjo pabaigos, vėliau juos išsklaidė Prusijos kariuomenė.
Likusios sukilėlių pajėgos Merkio ir Nemuno tarpupyje, Gardino, Volkovysko bei Bresto apskritys buvo priversti trauktis link Varšuvos, 3 iš 4 kolonų miestą pasiekė ir prisidėjo prie Varšuvos gynybos. Lapkričio 5 dieną Varšuva kapituliavo ir likę LDK sukilėliai lapkričio 16 dieną išsiskirstė Radošicuose.
[taisyti] Sukilimo pasekmės
Po sukilimo 1795 metais Rusija ir Prūsija pilnai išsidalino LDK teritoriją, sukilimo vadai buvo terorizuojami, nedidelė dalis dalyvių ištremta. Tiems, kurie prisiekė ištikimybę Rusijos valdžiai, užtikrintos laisvės. 1796 metais ištremtieji sukilėliai amnestuoti.
Lietuvoje vykęs sukilimas atitraukė dalį Rusijos pajėgų nuo Lenkijos sukilimo malšinimo, sukilimas sulaikė dalį jėgų, kurios galėjo būti nukreiptos slopinti Prancūzijos revoliucijai. Taip pat sužadinta lietuvių tautinė savimonė (leisti lietuviški atsišaukimai, politiniai eilėraščiai).
[taisyti] Nuorodos
Šaltiniai:
- Tarybų Lietuvos Enciklopedija. Vyriausioji enciklopedijų redakcija. Vilnius, 1988
