Teogonija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Teogonija (gr. theogonia – Dievų kilmė) – teologijos arba mitologijos šaka, aiškinanti Dievų kilmę ir genealogiją. Pirmasis ją mėgino išdėstyti Hesiodas poemoje „Teogonija“.

Pagal Hesiodo „Teogoniją“, Chaosas buvo tuštuma, iš kurios pasirodė pirmieji esamybės objektai. Jis juos aprašė kaip pirmąsias būtybes, kilusias iš Chaoso. Tai buvo Gaja (Žemė), Tartaras (požemio pasaulis), Erotas (troškimas), Niktė (nakties tamsa) ir Erebas (Požeminio pasaulio tamsa). Nors pačioje Teogonijos istorijos pradžioje Hesiodas mini dievybes, susietas su kiekvienu žmogui žinomu elementų, pradėdamas nuo pirminių elementų: žemė, žvaigždėtas dangus, jūra.

Teogonija atskleidžia du skirtingus būdus, kaip dievai galėjo gimti. Pirmasis būdas - pagal skirstymą (Gaja, Niktė), antrasis – dauginimosi, tai yra vieni su kitais susilaukė įvairių vaikų. Po Gajos, beveik visos dievybės, atėjusios į gyvenimą pagal skirstymą yra negatyvūs dalykai (koncepcijos) (Mirtis, Nerimas, Sarkazmas, Apgaulė ir t.t.), ir didžioji dalis jų dalis tėvystė priklauso Niktei. Vėliau dievybių gimimas eina pagal dauginimosi būdą, vyras – moteris. Kitos dievybės kilo iš moteriškos ir vyriškos dievybės, atspindėdamos žmonių gimimo būdą. Taigi pirmas atsakymas į mito klausimą „Kokia iš to nauda?“ tampa „Tai yra tėvas ir tai yra motina“.

Taip pat, visos dievybės, atsiradusios pagal skirstymą, beveik niekada nėra sąjungininkės su vyro-moters būdu atsiradusiomis.