Tarumanagara

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Tarumanagara karalystė (sundų kalba: Karajaan Tarumanagara)(dar vadinama Taruma) – hinduistinė sundų tautos valstybė vakarų Javoje, gyvavusi 358-670 m.

Turinys

1 Įkūrimas
2 Purnavarmanas
3 Valdovai po Purnavarmano
4 Žlugimas

[taisyti] Įkūrimas

Metraščiai mini pirmąjį valdovą Rajadirajaguru Jayasingawarman, kuris įkūrė karalystę 358 m. Jo sūnus Dharmajavarmanas valdė 382-395 m.

[taisyti] Purnavarmanas

Purnavarmanas buvo žymiausias Tarumanagaros valdovas, valdęs 395-434 m. Jo laikais Tarumanagara įgijo hegemoniją visoje vakarų Javoje, užimdama iki tol egzistavusias smulkias valstybėles. Metraščiai jų mini 48, tarp jų ir seniausią Javos valstybę – Salakanagara. Rytuose valstybės teritorijos siekė Cipamalio upę, kuri tradiciškai buvo riba tarp javiečių ir sundų.

397 m. Purnavarmanas įkūrė naują sostinę Sunda Pura („Šventasis miestas“ arba „Tyrasis miestas“) dabartinėje šiaurės Džakartoje (arba netoli Bekasi). Tai pirmasis žodžio „sunda“ paminėjimas, vėliau davęs vardą sundų tautai ir valstybei. Iš purnavarmano laikų išliko 7 akmeniniai įrašai, vadinami prasasti, liudijantys apie valstybės galybę.

Valstybė palaikė efektyvius santykius su Indija ir Kinija, joje greičiausiai lankėsi kinų vienuolis Fa Hsien, minintis savo viešnagę Yavadi saloje ir liudijantis induizmo klestėjimą.

[taisyti] Valdovai po Purnavarmano

Višuvarmanas 434-455
Indravarmanas 455-515
Čandravarmanas 515-535
Surjavarmanas 535-561. Jis įkūrė naują sostinę į rytus nuo Sunda Pura
Kertavarmanas 561-628. Jo laikais 612 m. Vretikandajunas įkūrė Galuho karalystę į pietryčius nuo dabartinio Garut su sostine Bandžiar Pataruman.
Sudhvarmanas 628-639
Harivangsavarmanas 639-640
Linggavarmanas 640-666

[taisyti] Žlugimas

Apie 650 m. Tarumanagarą užpuolė malajų valstybė Šrividžaja, ir šalis labai nusilpo. 669 m. sostą paveldėjo Tarusbava. Siekdamas atkurti senąją Tarumanagaros didybę, jis pakeitė jos pavadinimą į Sunda, taip pradėdamas Sundos karalystės istoriją. Tačiau ši naujoji karalystė neteko didelių teritorijų rytuose, kur išsiplėtė Vretikandajuno Galuhas, stipriai remiamas javiečių Kalingga valstybės. Riba tarp jų nusistovėjo ties Citarum upe.